All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 22

-Nežinau, nuo ko pradėti,-tyliai tariau. Nežinau ar jam tikrai apie viską papasakoti, bet jis man liepė, o aš jam niekada nemeluoju.-Tiesiog visko tiek daug.

-Suprantu tave. Išsipasakok ir, kai baigsi aš tave parvešiu atgal, tad nesijaudink ir kai būsi pasirengusi kalbėk,-šyptelėjo Louis ir vėl surimtėjęs laukė kol pradėsiu.

-Viskas ėmė griūti, kai tu išsikraustei. Nuo to laiko jaučiau tik skausmą, kurį jaučiu iki dabar. Visi iš manęs tyčiojosi, netgi mušdavo, o manęs niekas negindavo. Buvau labai išsigandusi ir stengiausi neiti niekur iš namų. Bijojau vaikų žvilgsnių. Nežinau, ką aš jiems blogo padariau, kad mane taip žemintų,-trumpam nutilau ir nusibraukiau nuriedėjusią ašarą.-Po penkių metų aš vis dar turėjau vilties, jog tu pasirodysi ir mane apsaugosi, bet viltys žlugo, kai po vienos nakties prabudau kažkokiame skersgatvyje.

Nutilau prisiminusi įvykius. Aš stipri, kartojau sau ir nurijusi gerklėje gumulą tesiau:

-Prieš tą naktį aš atsimenu tik, kaip nuėjau į savo lovą miegoti ir atsibudau kažkokiame mieste. Supratau jog esu per toli nuo namų, kad iki jų nusigaučiau ir net nežinojau kuria puse man eiti. Ten ir likau. Maniau, kad mane ras toje vietoje ir parsiveš atgal, bet taip ir nesulaukiau. Teko badauti, bet kartais pasisekdavo elgetaujant ar prašant išmaldos. Šalindavausi žmonių, kai suprasdavau, kad kai kurie yra blogi ir mus pagave, kažkur išveža. Kiekvieną naktį prieš užmigdama žiūrėjau į žvaigždes ir meldžiausi, kad tu mane surastum, bet to neįvyko,-sukūkčiojau, nebegaliu toliau tęsti man per sunku.

-Šššš nusiramink,-šnabždėjo Louis ir priėjęs prie manęs nusivedė į svetainę. Atsisėdę ant sofos apsikabinau Louis ir verkiau iki tol kol nurimau. -Nori tęsti pasakojimą ar atidedam jį kitai dienai?

-Papasakosiu šandien, nes nenoriu kas dieną verkti, tai prisiminu,-tylia tariau ir ėmiau giliai kvėpuoti. Nurimusi atsitraukiau nuo Louis ir suėmusi jo ranką pasakojau toliau.-Kai man suėjo 15 metų prie manęs priėjo moteriškė ir mane įkalbino, jog nuves ten kur man bus geriau. Aš ja patikėjau ir ji mane atvežė į vaikų namus. Nesiskundžiau jog gyvenu ten, susiradau draugę, turiu pastogę, bei esu pavalgiusi. Viskas vėl ėmė griūti, kai į vaikų namus atvežė Kerė. Toji mergina yra išlepinta turčių mergiotė, kuri mane žemina.

-O tai kodėl ji ne su savo tėvais?-paklausė Louis.

-Nes jai nusibodo jog tėvai kontroliuoja jos kiekvieną žingsnį, tad ji pati užsimanė čia atvykti. Dabar ji mokykloje vaidina kietą, nors yra tuščiagalvė kalė. Nekenčiu jos, nes per ją išliejau per daug ašarų. Buvau ne kartą sumušta, pažeminta, įskaudinta ir per ją man gresia pavojus. Niekam nepasakoju ką ji man daro, nes nenoriu į tai įvelti savo draugų.

Papasakojus apie viską, ką man padarė Kerė atsipūčiau. Jaučiausi iš ties geriau išsipasakojusi. Visas smulkmenas pasakiau apie Kere, taip pat pasakiau ir apie Niall ir jam tai nepatiko. Suprantu jį. Jis mane saugo, o dabar manau ir vėl nebepatirsiu skausmo, kai būdavome kartu. Pro langą pastebėjau, jog jau tamsu, tad Louis vis dar tylėjo, kai atsisėdome į mašiną.

-Louis, kas negerai?-paklausiau nutraukdama tyla.

-Jaučiuosi kaltas. Jei nebūčiau dingęs tu nebūtum įskaudinta ar pažeminta. Negaliu sau atleisti, jog tavęs neradau per tuos 11 metų. Kai sužinojau, jog tu dingai aš pašėlau, visur tavęs ieškojau, bet niekur neradau. Bent tiek gerai, kad tave atsitiktinai radau, nes būčiau galą gavęs jei niekada nebūčiau tavęs radęs,-kalbėjo jis

-Tu nekaltas, dėl to. Manau čia tėvai kalti, jog mane paliko vieną gyventi gatvėje.

-Tu nė nenutuoki kas iš tiesų nutiko, tiesa? Dabar pasakysiu tau vieną, tavęs niekada neatsikratė tėvai pati suprasi, kai atėjus laikui viską sužinosi.

Linktelėjau. Nenoriu daugiau prisiminti savo vaikystės. Ji per daug skaudi. Pradėjau keistis, nes man teko stovėti už save, kad ir kaip to bijojau. Nors ir dabar bijau, bet stengiuosi to neparodyti. Vis dar esu pasirengusi pasikeisti, bent po mažu.

Sustoję prie vaikų namų abu išlipome iš mašinos ir patraukėme vidun.

-Palydėsiu tave iki pat tavo kambario, pernelyg esi man brangi, jog tau kažkas atsitiktu,-tarė Louis.

Su Louis užlipome laiptais viršun ir nužingsniavę prie 281 durų jas ėmiau rakinti. Atrakinusi įleidau Louis į vidų ir įėjusi paskui jį užvėriau duris.

-Štai ir mano kambarys,-šyptelėjau ir mostelėjau ranka.

-Na pas jus jauku. Kur tavo draugė?-paklausė susidomėjęs.

-Kaip visada vakarėliuose arba su naujuoju vaikinu,-šyptelėjau ir klestelėjau ant lovos.

-O kodėl tu juose nesilankai?

-Žinai, jog nemėgstu tokių vietų, tad?

-Bet rytoj juk į vakarėlį eisi?

-Taip. Karts nuo karto žadu ten apsilankyti. Žadu keistis. Nenoriu būti ta silpna mergytė, kuri net negali už save pastovėti. O dabar nesijuok, nes noriu tavęs paklausti rimto klausimo.

-Klok,-šyptelėjo jis. Jis tikrai juoksis.

-Ar turi mergina?-tariau ir jaučiau, kai kaista mano žandai.

-Dabar neturiu, nejau nori draugauti su savo pusbroliu?-nusijuokė jis. Buvau teisi, kad jis juoksis.

-Fuu, net ne!-sušukau ir griebusi pagalvę mečiau jam į veidą.-Kaip tu gali apie tai dar galvoti?

-Nejau tau nesu patrauklus?-apsimetinėdamas liūdnu nusijuokė.

-Po velnių nekalbėk taip, nes neatsakau už savo veiksmus!!!-ėmiau šaukti. Apie tokius dalykėlius nenoriu, net klausytis.-Mane privertė tavęs to paklausti.

-Ohh ir kas gi?

-Viena mano draugių. Ji vardu Megė. Jei nebūčiau, tavęs to paklausus ji būtu pripliurpusi nesamonių jog man patinka mano bosas.

-O jis tau patinka?-pasmalsavo.

-Kąą!? Net ne, juk jis mano bosas ir aš sau prižadėjau jog su vaikinais neturėsiu jokių ryšių.

-Gerai jau gerai. Turiu vykti, susitiksime ryto. Labanakt,-šyptelėjo Louis.

Palydėjau jį iki durų ir koridoriuje jį apkabinusi sušukau:

-Labanakt!

-Labas,-jau dariau savo duris, kai mane sustabdė duslus balsas už nugaros.

-Sveikas,-šyptelėjau pakeldama akis į viršų.

-Girdėjau, jog Harry tavęs neatveš į vakarėlį. Žadi neateiti?

-Yeah aš su Harry neatvažiuosiu, bet mane atveš Louis,-šyptelėjau.

-Na tada aišku,-jis taip pat atsakė šypseną ir pakeldamas savo ranką, tiesė ją į mane.

Sutrikusi suėmiau viena ranką durų rankeną ir atsirėmiau į duris. Staiga durys atsidarė ir aš neišlaikiusi pusiausvyros griebiau Zayn už marškinėlių ir kartų nugriuvome ant grindų. Aiktelėjau, kai Zayn gulėjo virš manęs ir stebėjo mano lūpas.

Pabučiuok jį! Kitos progos nebeturėsi!! Šaukė mano pasąmonė.

Ėmiau lenktis arčiau Zayn veido, ir kai jau jaučiau jo kvėpavimą sau į lūpas, jis.....