All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 16

Greitai nušokau nuo lovos ir išskiečiau rankas gindama Niall.

-Dar kartą paliesk jį ir gali viską prarasti savo gyvenime!-sušukau, bet Niall prasibrovė pro mane ir jo kumštis susidūrė su Zayn veidu.-Liaukitės!

Jie manęs neklausė, tad įsibrovusi tarp jų paėmiau Niall už rankos ir nustempiau į savo kambarį.

-Kaip jūs mane užknisate! Kodėl negalite visko nespręsti kumščiais?-suurzgiau.

-Tu graži, kai pyksti,-sukikeno Niall ir trenkiau jam į petį.-Ei!

-Visada man jis turi viską sutrukdyti,-sušnypščiau.-Be to palikau ten savo striukę.

Palikusi Niall vieną mano kambaryje, nupėdinau atgal ir apsivilkau striukę.

-Mums reikia pasikalbėti,-tarė priėjęs Zayn.

-Mes neturime apie ką kalbėtis,-suniurzgėjau.-Tu dūlkini ką nori ir aš dūlkinu ką noriu.

-Pirma mes su Deise net nesidūlkinom, bet tu to beveik nepadarei prie visų ant šios sofos.

-Nejuokauk. Tarsi jūs kambaryje žaidėte gaudynių,-nusijuokiau.-Koks tavo sušiktas reikalas su kuo aš miegu ar tiesiog glamonėjuos?

-Tu rūpi Louis, todėl tave saugau nuo visų ižgamų. Kaip tu gali bučiuotis su tuo kuris buvo tave pagrobes?

-Nes jis yra man reikalingas kitiems reikalams. O Louis pasakyk, kad aš esu nemaža mergaitė tad ką noriu tą ir darau, su kuo noriu su tuo ir dūlkinuos,-suurzgiau ir jau ruošiausi eiti, bet jis sugavo mane už ranką ir ėmė temptis į pirmą pasitaikiūsį kambarį.

Užrakines duris jis atsisuko į mane ir jau norėjo mene pabučiuiti, bet trenkiau jam antausį.

-Nedrįsk manęs liesti, o įpač bučiuoti!-sušnypščiau.-Tu duodiesi su visomis, o aš nebūsiu tarp jų.

-Tarsi tu su visais nesiduodi,-nusijuokė jis ir vėl jam trenkiau.

-Tai tu privertei mane pasikeisti,-stumtelėjau jį.-Niekada tau neatleisiu.

-Kiek galėsiu tavęs atsiprašinėti?-tarė papurtydanas mane.-Aš sušiktai gailiuosi, kad tai padariau!

-Netikiu tavimi. Tu neturi nė kruopelytės nuoširdumo ir kažko gero savyje! Tu sugriovei viską aplinkui!

-Kaip gali tai kalbėti? Ar aš tavęs po velnių atsiprašinėčiau jei neturėčiau sąžinės?! Ar aš maldaučiau, kad man atleistum?! Ką tu su manimi darai?!!-sušuko jis ir jo kumštis susidūrė su siena.

Tylėjau. Jis gal ir kalba tiesa, bet aš to nenoriu girdėti. Bandžiau išeiti iš čia, bet jis sugriebė mane ir priglaudė savo lūpas prie manųjų. Jos buvo tokios švelios, kaip ir pirmąjį kartą, kai jas pajutau. Jo rudos akys skandino mane, bet iš visų jėgų jį atstūmiau ir išbėgau iš kambario.

Užvedusi motociklą ėmiau lėkti tamsiomis gatvėmis nežinia kur... Nežinau kodėl, bet sustojau prie kapinių. Žinojau tik vieną, kad manęs niekas čia neieškos.

Kai buvau dar maža ir negyvenau vaikų namuose, čia slėpdavausi nuo blogų žmonių. Nors čia ir buvo baisu, bet nenorėjau būti sučiupta ir išvežta, kaip kiti vaikai. Suradusi savo slėptuvę, radau savo meškiuką, kuris mane šyldė šaltomis naktimis ir dienomis. Atsisėdusi ant šaltos žemės apkabinau meškiuką ir priglaudžiau jį prie savo krūtinės. Šį kartą jį šyldžiau aš.

Išaušus rytui pajudėjau iš savo vietos. Visą naktį prasedėjau čia su savo mintimis. Meškiuką pasiėmiau su savimi, nes jis dalis mano praeities. Apžergusi motociklą, neskubėdama važiavau į Louis namus, kuriuose vėl teks matyti tą kalę. Nesuprantu, kodėk iš vis Zayn ir toji apsistoję pas Lou. Turbūt neturi kur apsistoti, o Louis gi tiks geraširdis, tad priėmė pas save.

Įsukusi į kiemą nustebau, kad garaže stovi Louis automobilis. Pastačiusi motociklą šalia, įžengiau į vidų. Virtuvėje sedėjo Louis, Kerė, Megė ir Zayn. Pasirodžius man Louis atsisuko ir jo akys buvo paraudusios. Nejau jis verkė?

-Kodėl taip anksti grįžote?-paklausiau ir klestelėjau ant kėdės, o meškiuką paguldžiau ant stalo.

-Turime vieną blogą ir vieną gerą žinią,-tarė Megė.

-Pradėkit nuo geros,-tariau.

-Aš laukiuosi,-šyptelėjo ji ir aš nusišypsojusi ją apkabinau.

-Tai sakykit, kodėl Lou tada toks liūdnas?tariau.-Nė jau jis nenori vaiko?

-Tai ne tai. Tiesiog...

-Aš jai pasakysiu,-tarė Louis gergždančiu balsu pertraukdamas Megė.-Pirma išklausyk manęs, nes prirakinsiu prie kėdės.

Linktelėjau ir laukiau paaiškinimo.

-Tai susija su tavo tėvais,-tarė Luois ir aš sustingau kedėje.

-Nenoriu nieko girdėti apie tai,-ir jau stojausi nuo kedės.

-Išklausyk!-sušuko Luois ir aš atgal klestelėjau į kėdę.-Tavo mama, ji miršta...

Šie žodžiai privertė mano širdį skaudžai suplakti.