All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 19

Atsipeikėjau ligoninės palatoje. Tikiuosi mama infarkto negavo...

Atsisėdusi, nukėliau kojas žemyn ir prisilaikydama už lovos krašto atsistojau. Sukosi galva, kojos vos laikėsi, bet šeip ne taip nusigavau iki mamos palatos. Pravėrusi jos duris pamačiau, kad ji miega. Priėjusi prie jos įlipau pas ją į lovą ir apkabinau ją per liemenį.

-Mieloji?-silpnai atsiduso ji ir atsisuko į mane.

-Miegok mama,-sušnabždėjau ir jai nusišypsojus pasijaučiau vėl mylima.

Po kelių minučių jos gilus kvėpavimas pranešė, kad ji užmigo. Aš taip pat užmerkiau akis ir mes kartu miegojome viena kitos glėbyje.

#Rytas

-Labas rytas,-tarė įėjusi seselė. -Nežadinome jūsų, nes žinau, kaip jums reikia jaustis sužinojus tokią žinią.

Linktelėjau. Mama vis dar miegojo, tad išsivadavusi iš jos glėbio išlipau iš lovos.

-Ar galėčiau pasikalbėti su daktaru?-paklausiau jos.-Man tai labai svarbu.

-Aš jus nuvesiu,-šyptelėjo ji ir suleidusi vaistus mamai, psatraukiau paskui ją.

Eidamos ilgu šviesiu koridoriumi, vis masčiau kaip reikės visur suspėti. Šiuo momentu man svarbiausia mamos likimas.

-Štai,-tarė ji parodydama į daktaro kabinetą.

-Ačiū,-tariau jai ir pabeldusi į duris įėjau vidun.

-Laba diena,-pasisveikinau su daktaru, o tas mostelėjo jog atsisėsčiau į kėdę.

-Jūs dėl savo motinos, kuri serga vėžiu?

-Taip noriu paklausti ar dar įmanoma ją išgelbėti?

-Kol kas taip. Jai pirmo stadijos vėžys dėl to dar galėtumėme jai padėti, bet tam reikės didelios sumos pinigų.

-Sakykite skaičių ir aš jums juos gausiu.

-Na plius chemoterapijos, radioterapijo ir visas gydimas kainuos apie 450 tūkstančių dolerių,-kalbėjo jis.

-Jūs juos gaisit,-tariau ir išėjau iš kabineto.

Aš išgelbėsiu tave, mama. Kitaip aš nesu aš.

-Mičai,-tariau kai jis pakėlė ragelį.-Man reikia tavo pagalbos.

-Kokios?

-Man reikia 450 tūkstančių dolerių,-tariau ir išgirdau kai jis nusikosėja.

-Iš ku aš tiek gausiu?-tarė jis.-Nebent iš Kerės sąskaitos pervesiu ir nuėmęs paduosiu tau.

-Taip ir padaryk,-atsidusau ir baigiau pokalbį.

Sedėjau ir žvelgiau į mamos ramų veidą. Tikiuosi jai padės tos visos operacijos. Aš pažadu, kad tau viskas bus gerai.

Susiėmiau už galvos. Kas galėjo pagalvoti, kad viskas pakryps kita linkme. Aš ir vėl turiu mamą, kurios nežadu paleisti. Kad ir kokia skaudi buvo mano vaikystė aš atsigriebsiu už tai. O Kerė atsiims už viską - ypač per savo vestuves.

-Mieloji,-pasigirdo tylus mamos balsas.-Prieik arčiau.

Atsisėdusi šalia jos susikibom rankom.

-Jei aš mirsiu...-pradėjo sakyti ji.

-Tu nemirsi, aš prižadu tau,-pertraukiau ją.-Daktarai sakė, kad dar gali tave išgyditi, todėl negalvok apie mirtį.

-Bet mieloji iš kur gausi tokią didelę sumą pinigu?

-Aš jau juos beveik ir turiu,-šyptelėjau.

-Tikiuosi esi gera mergaitė?-suraukusi kaktą pagrūmojo pirštu.

-Mama, aš nieko blogo nedarau, nebent tie žmonės yra blogi ir neverti to ką turi. Aš trumpam išeisiu ir grįšiu su pinigais. Nesijaudink ir pailsėk.

Ji linktelėjo ir paleido mane tik tada, kada pabučiavo man į kaktą. Louis sedėjo laukiamajame nors nesitikėjau jo čia rasti.

-Nuvežk mane ten kur iš vakar pasiėmei,-tariau šaltai ir jis nieko netaręs pradėjo eiti išėjimo link.

Įsėdę į automobilį važiavome tyloje. Jam sustojus prie Mičo buto išlipau iš mašinos neatsisveikindama. Nusigavusi pas Mičą pravėriau duris ir įėjau vidun.

-Mičai!-sušukau ir jis po kelių sekundžių prisistatė virtuvėje.-Pinigus turi?

-Taip jie šioje kuprinėje,-tarė jis pasikasydamas galvą.-Kam tau jų reikia?

-Jie padės mano mamai pasveikti,-tariau ir ją užsimečiau ant pečių.-Be to kalbant apie Kerę, ji matė, kad pas ja nėra didelės sumos pinigų?

-Šiandien turėtų pamatyti,-sukikeno jis.

-Kodėl taip manai?-pakėliau antakį viršun.

-Nes šiandien ji važiuoja pirkti vestuvinės suknelės.

-Tai vis dėl to jie tuoksis?-tariau sukasdama lūpą.-Jie nagali susituokti.

-Ką žadi daryti?

-Palukėk vestuvių dienos ir pamatysi,-nusijuokiau ir pamojavusi išskubėjau iš jo buto.

Apžergusi motociklą staiga suskambo mano telefonas. Nežinomas numeris, hmm..

-Karin, klauso,-atsidusau ir išgirdau merginos šniurkščiojimą.

-Karin, padėk man,-kūkčiojo Letė.-Atvažiuok į lajaus gatvę, septintą namą. Paskubėk.

-Jau važiuoju.

Nuspaudusi gazą, pajudėjau iš vietos ir ėmiau darytis aplink. Kas po velnių nutiko Letei?

Kuo greičiau lėkiau siauromis gatvėmis, kol privažiavau jos nurodytą vietą. Nulipusi nuo motociklo išgirdau dūžimo garsą iš namo vidaus. Greitai įbėgau į namus ir pasiėmusi peilį skubėjau garsų link. Pravėrusi miegamojo duris nesudvejojau ir sviedžiau peilį vaikinui į nugarą. Jam sukniubus Letė suspiegė ir pasileido prie manęs. Staiga vaikinas spėjo pagriebt jai už kojos ir ji parvirto ant gridų.
Griebiau už šviestuvo ir iš visų jėgų trinktelėjau tam vyrui. Jam atsijungus atsipūčiau ir atsisukau į suplėšytais rūbais sėdinčią Letę.

-Aš taip bijojau,-sukūkčiojo ji ir puolė man į glėbį.-Jei ne tu aš būčiau išprievartauta..