All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 40

Zayn pov*

Visiems susirinkus mano bute ėmiau aiškinti planą:

-Pastatą apsupsim iš visių pusių, bet iš pradžių keli vyrai įeis pro priekines ir galines duris. Jei esimi visi kartu - mus pastebės, todėl susiskirstysim po kelis,-baksnojau į pastato planą.-Žudysim tyliai, todėl nepamirškite ant ginklų uždėti nutildymo vamzdžių.

-Aš su Zayn ieškosime mano žmonos, o jūs skinsit mums kelią ir pridengsit musų užnugarį,-pridūrė Louis.

-Jei viską supratot, sėskit į mašinas ir važiuokite link apleistos bažnyčios. Automobilius palikite už dviejų kilometrų. Duosiu jums ženklą, kada veikti.

Jie tik linktelėjo ir išėjo pro buto duris. Persirengiau į patogesnius drabužius. Durklą užsikišau už diržo, o mažą peilį įsidėjau į batą. Nežinia kas gali nutikti.

-Karin! Važiuojam,-sušukau.

Tryse sėdome į automobilį ir ėmėme skrieti tamsiomis gatvėmis. Nerimavau, dėl Karin. Žinau, kad ji kažką šiandien iškrės, nujaučiu tai.

Sustojome už dviejų kilometrų nuo pastato.

-Lik automobilyje.-perspėjau ją užrakindamas mašiną.-Prisiekiu jei tau kažkas nutiks, aš nusižudysiu.

Ji susiraukė ir linktelėjo. Nenoromis ėmiau bėgti apleistos bažnyčios link, o Louis iš paskos. Pagaliau prisiartinome prie kelių vyrų stovinčių už pastato, netoli bažnyčios.  Iš čia galėjome viską matyti.

-Jų aplink nedaug,-sušnabždėjo vienas vyrukas.-Bokšto viršuje yra du jo sėbrai, o aplink pastatą tik šeši.

-Gerai. Imu du viršutinius, jūs apatinius,-pareiškiau ir iš krepšio ištraukiau snaiperį. Nusitaikiau ir giliai įkvėpiau.-Skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du. Trys!

Karin pov*

Persėdau į mašinos priekį ir nukirpau signalizacijos laidelius. Atrakinusi automobilį ėmiau bėgti kita puse link bažnyčios. Turiu kuo greičiau ten patekti.

Sustojusi giliai įkvėpiau ir apsidairiau. Aplink pastatą voliojosi negyvi kūnai. Jie jau viduje.

Prisėlinusi prie bažnyčios išsitraukiau ginklą ir žengiau į vidų dairydamasi į šalis. Pasislėpiau už kolonos ir tyrinėjau aplinką. Tolumoje aidėjo šūviai. Salė erdvi, tad čia gali mane kažkas pamatyti. Užtikusi kunigo kambarėlį žengiau vidun ir ėmiau ieškoti ko nors įtartino. Tikrinau sienas, tada grindis ir pagaliau užtikau iki galo neužstumtą knygų lentyną. Nustūmusi ją į šoną įsmukau pro nedidelį tarpą vidun.

Čia buvo šalta ir tamsu, vyravo pelėsių tvaikas. Apgraibomis lėtai nusileidau laiptais žemyn. Pasukau į kairę iš kur sklido balzgana šviesa. Giliai įkvėpusi atidariau duris ir nusitaikiau į vyrą, atsukusį man nugarą, nuspaudžiau gaiduką ir kulka susmigo jam į galvą.

Apžvelgiau patalpą. Iš palengvėjimo mečiau ginklą į šalį ir puoliau prie surištos Megės. Paplekšnojau jai per skruostus ir jos didelės rudos akys išsiplėtė iš baimės. Nurišau jos burną ir peiliu nupjovusi jos kūną suveržusias virves.

-Šššš,-sušnabždėjau, kad ji nustotų verkus.-Louis taip pat čia yra. Viskas bus gerai.

Ji linktelėjo ir ranka nusibraukė ašaras.

-Dabar padėk man tave pakelti.

Apkabinusi ją per liemenį su jos menkomis pastangomis pakilome ant kojų. Lėtai žengdamos rūsio koridoriumi pasiekėme laiptus. Giliai kvėpuodama ėmiau ją tempti aukštyn. Pagaliau atsidūrusios mažame kunigo kambarėlyje aš ją pasodinau ant kėdės.

-Aš einu pašaukti pagalbos,-Megė papurtė galvą, kai išgirdo šūvį.-Aš privalau tai padaryti, nes man nepavyks vėžlio greitumu tave ištempti iš šio pastato.

-O jei mane kažkas suras?-silpnai atsikrenkštė ji.

-Tada tave paslėpsiu.

Merginą paslėpiau gana erdvioje spintoje. Išsitraukusi dar vieną pistoletą išėjau iš kambario ir patraukiau šurmulio link. Perbėgusi visą salę ėmiau lipti laiptais aukštyn.

Pakliuvau į tikrą veiksmo įkarštį. Vien nuo šūvio garsų ėmė spengti ausyse. Prisijungiau prie saviškių ir ėmiau šaudyti į Hermio pakalikus. Adrenalinas pulsavo mano venose. Buvo malonu išlieti ilgai laikytą pyktį savy.

Praslinkusi pro visą sumaištį įgriuvau pro pirmas duris į bokšto viršų.

-Kaip malonu tave matyti,-nusikvatojo Hermis man pakėlus galvą. Susitaršę plaukai trukdė jį įžvelgti prieblandoje.

-Mirk šunsnukį,-suurzgiau ir šoviau į jo pusę paskutinę kulką esančią mano pistolete.

-Kalė,-sušvokštė jis griebdamas už dešinės kojos. Pataikiau!

-Niekur tu nepabėgsi!-iškošiau išsitraukdama peilį ir atsistodama.-Sugalvok paskutini kartą savo norą.

-Tau neišdegs.

-Va čia, tu jau klysti.

Užsimojau kaire ranka ir trenkiau jam į saulę, Hermis kiek susilenkė, tad buvo gera proga iš kelienio smogti dar kartą į pilvą ir iš alkūnės į nugarą.

-Ar tau reikia atsikvėpti?-šį kartą nusijuokiau aš.

Staiga jis puolė ant manęs ir pavertė ant grindų, bet tai buvo didelė jo klaida. Mano peilis negailestingai susmigo į jo krūtinę.

-Pagaliau mirsi, suski,-išspjoviau. Pasukiojusi peilį ištraukia jį ir nuvaliau į Hermio rankovę.-Tavo kūną numesiu į narvą žvėrims.

Nustūmusi jo kūną į šalį atsistojau ir giliai įkvėpiau nakties oro. Vis dėl to Zayn duotos pamokos nenuėjo veltui.

-Pagaliau viskas baigta,-atsikvėpiau nusibraukdama nuo kaktos prilipusias plaukų sruogas.

-Tai dar tik pradžia,-pažįstamos merginos balsas atsimušė į mano ausis.

Staiga prie mano smilkinio buvo nukreiptas ginklas, o pro duris įpuolė Zayn ir Louis.

-Kere?-sutrikę jie nužvelgė už manęs stovinčią merginą.

Tai štai kas toji kalė.

♡Prieš paskutinės dalys eina į pabaigą. Ačiū, kad skaitote, niekada netikėjau jog sulauksiu tiek daug skaitytojų. :o

Siūlau paskaityti kai ką naujo atsiradusio mano darbuose!  @EvelinaMarkuzaite1D : Tai lietus kaltas...[N.H]