All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 39

Sedėdama ant sofos sekiau kiekvieną Zayn judesį. Jis vis vaikščiojo pirmyn atgal skambindamas žmonėms, kurie jam buvo skolingi. Mane nervino tai, jog negaliu kištis.

-Zayn,-atsidusau jam vėl baigus pokalbį.-Mr.Scoott gali mums padėti. Jis tas vyras iš sandėlių. Prisimeni, kai buvome jo kabinete?

-Puiku, Karin. Skambink jiems,-padavė man nenoriai mobilųjį ir vėl ėmė vaikščioti pirmyn atgal.

-Kokios pagalbos reikia?-tokie pirmi žodžiai buvo išgirsti iš Mr.Scoott lūpų. Jis pažįsta mane kaip nuluptą.

-Pastatyta ant kortos gyvybė,-trumpai ir aiškiai paaiškinau.-Reikia jūsų pagalbos. Parūpinkite vyrų ir ginklų.

-10 minučių,-baigė pokalbį jis perspėdamas, per kiek laiko sugebės prasisukti.

-Zayn,-padėjau mobilūjį ant kavos staliuko ir priėjau prie jo apsivydama rankomis jo juosmenį iš nugaros. Galvą padėjau ant juodaplaukio peties ir nužvelgiau jo susikaupūsį veidą.-Viskas bus gerai.

Atrodė, kad šiais žodžiais bandau patikėti ir aš, bet manau, jog mūsų įsiveržimas gali pridaryti daug bėdos. Nemanau, kad Hermis yra kvailas, bet aš taip pat turiu planą B, kurio niekam nežadu atskleisti.

-Taip, bet aš jaudinuosi dėl tavęs,-atsisuko į mane ir suėmė mano rankas į savo delnus, žvelgdamas į mano rudas akis.

-Manęs?-bandžiau užgožti savo planus už jo nugaros. Aš ir pati jaudinuosi, bet negaliu išsiduoti.-Juk aš su tavimi ir prižadu niekur nedingti.

-Pažįstu tave, Karin,-sunkiai atsiduso viena ranka prisitraukdamas prie savo kūno. Jo lūpos palietė mano ausį ir tyliai sušnabždėjo:-Todėl, tau geriausia bus likti namuose.

-Ne,-papurčiau galvą.- Tu negali spręsti už mane, kai viskas atsitiko per mane. Aš vyksiu su tavimi.

-Gerai, tu vyksi, bet niekur neišlipsi iš automobilio. Prižadėk man,-jo griežtas žvilgsnis vertė sakyti tiesą.

-Bet...

-Nenoriu vėl tavęs prarasti. Prižadėk man.

-Sutinku,-nuleidau galvą vaidindama nusiminusią, bet iš ties pažadą žadu sulaužyti. Paaukosiu gyvybę, dėl svarbių žmonių gyvenime... bet mane kankino ir tai, jog gali kentėti Zayn.

Sujungiau savo lūpas su jo ir tai tęsėsi taip ilgai, kol pro duris neįsiveržė Louis. Jo akys buvo paraudusios nuo verkimo, drabužiai purvini ir jis dvokė alkoholiu, bet neatrodė girtas.

-Tu!-sušuko jis smerkiamai nužvelgdamas mane.-Aš tave nudėsiu. Prižadu!!

-Lou...

-Nieko nesakyk,-spjovė jis ir staigiai priėjęs trenkė man per skruostą. Susverdėjusi aiktelėjau ir atsirėmiau nugara į Zayn krūtinę.-Tu šlykšti. Viskas kas nutiko blogo, tai per tave. Gaila, jog iš vis atsiradai mano kelyje! Nekenčiu tavęs ir žadu tave nutempti pas tą šunsnukį ir apkeisti vietomis su Meg. Nemaniau, jog gali būti dar didesnė kalė, nei iki šiol.

Jo žodžiai daug labiau žaidė nei smūgis į veidą. Jis vėl ruošėsi man trenkti, bet Zayn užstojo mane ir tvirtai suėmė Louis už pečių.

-Paklausyk manęs!-sušuko jis jam į veidą.-Neliesk jos, po velnių. Kad ir kaip esi man padėjęs aš dėl jos sulaužysiu kiekvienam kaulus!! O dabar prisėsk ir išklausyk šios merginos, kol nepasigailėjai savo ankstesnių veiksmų.

Pavyko įkalbinti jį atsisėsti.

-Louis, kai išklausysi manęs, neatsiprašinėk, nes gal visa tai...-pamosikavau rankomis nužvelgdama jį ir giliai įkvėpdama.-...kas man buvo nutikę yra geriau, nei tavo skaudūs žodžiai. Bet, kad ir kaip manęs nekęstum aš prižadu paaukoti gyvybę, dėl Megės ir man nesvarbu, jog tu po to apgailestausi. Visada tave mylėsiu. Taip aš esu kalė, Lou ir dabar sužinosi, dėl kokių priežasčių tokia tapau.

Giliai įkvėpiau prieš vėl pradėdama pasakoti tai, ką sakiau ir Zayn. Šį kartą nebuvo taip skaudu, kaip ankščiau.

Su kiekvienu mano ištartu žodžiu Louis veidas nebuvo pasikeitęs ir tai mane ypač neramino. Rankos drebėjo iš siaubo, kad jis mane atstums. Baimė vis labiau augo, kai svetainėje įsivyravo mirtina tyla. Jaučiau, kaip ima trūkti oro. Panikos priepuolis vėl ima gobti mane.

Staiga Louis pakilo iš savo sėdėjimo pozicijos ir stipriai mane apkabino nuramindamas. Panika netikėtai dingo, kaip ir atsirado.

-Aš labai tavęs atsiprašau, žvaigždute,-sušnabždėjo jis, o mano akyse pasirodę kelios džiaugsmo ašaros.-Apgailestauju, kad tavęs neapgyniau, kaip žadėjau. Dieve, tu tokia stipri.

-Passiilgau tavęs. Žinojau, jog viskas sugrįš į senas vėžias.

Pagaliau aš tampu dar laimingesnė, nei prieš tai. Tai daugiau, nei tikėjausi gauti.

♡Nauja! Po truputį visa tiesa ima aiškėti, bet nežinia ar laimė gali būti amžina :) Ačiū, kad skaitot♡