All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 21

Nulipusi nuo Louis liemens, nusišluosčiau ašaras neištepliodama savo veido nuo makiažo. Džiaugiuosi, kad jis mane surado, nes labai jo pasiilgau. Jis labai pasikeitė nuo to laiko, kai paskutinį kartą jį mačiau. Tada jis buvo mažas berniukas su kuriuo bendravau, nors jį ir nedažnai atveždavo pas mane.

O dabar jis yra tikras vyras. Nuostabios akys turbūt priverčia merginas jo geisti vien sutikus jo žvilgsnį. Jį vyriškesniu darė jo kūno sudėjimas, nes pro aptemptus marškinėlius matosi raumeninga ir ištreniruotas kūnas. Na gana apie jo išvaizdą.

Negalvokit, kad jis man nepatiktų, bet jis tiesiog yra mano pusbrolis iš tėčio pusės. Jaučiuosi nuostabiai, nes priminus man tuos žodžius prisimenu savo vaikystę.

* Prisiminimai *

Su Louis buvome toli nuo namų, nes tai buvo paskutinė diena, kai jį mačiau. Buvome ant aukšto kalno. Gulėdami ant pievos žiūrėjome į žvaigždes.

-Šiandien išvykstu,-tyliai sušnabžda Louis.

-Žinau.

-Bet išvykstu ilgam. Mes persikraustome, todėl nežinau kada pasimatysime,-šnabžda jis valydamas mano riedančias ašaras.

-Priižaddėk, kaad mees darrr passsimatttysiiime,-kūkčiojau žvelgdama į jo mėlynas akis.

-Prižadu žvaigždute,-sušnabždėjo ir apkabino mano drebantį kūnelį.

* Dabartis *

Nuo to laiko jis mane vadino žvaigždute, nes Louis sakė, kai žiūrės į žvaigždes matys mane. Aš jam prižadėjau tą patį, bet sakiau jog žiūrėsiu į mėnulį, nes tik jis apsaugodavo mane nuo kitų žvaigždžių, kurios mane skriausdavo.

Tada aš nebuvau patyrus jokio skausmo, nes Louis mane apgindavo nuo visokiausių dalykų. Jis būdavo mano ramstis ir niekad neleido liūdėti, bet kai jis dingo pajutau skausmą, kuris nesiliovė iki dabar. Dabar jauciuosi taip kaip niekam nelinkeciau...

-Louis, bet kodėl tu lietei mane?-paklausiau. Juk jis negrabinėtu savo puseserės' tiesa?

-Kai pamačiau tavo išvaizdą pagalvojau jog tu pasikeitei į blogą, bet kai paliečiau tave tu mane atstūmei, o ne leidai tai daryti. Juk kai kurios merginos pamačiusios mane ir mano automobilį tiesiogine ta žodžio prasme kartūsi ant kaklo,-nusijuokė jis. -Nemanai, jog tau nereikėtų dirbti tokioje vietoje?

-Ne taip jau čia ir blogai, kaip tu manai. Nežadu daryti ko nenoriu, todėl nurimk,-šyptelėjau nuramindama jį, nes mačiau jo veido išraišką kuri tikrai nebuvo miela. -Aš turiu eiti dirbti, todėl būtu nuostabu jog susitiktume dar kartą kaip anksčiau.

-Štai,-taria paduodamas man raštelį su savo telefono numeriu.

Lapelį įkišusi į šortų kišenę apsikabinau ir atsisveikinusi patraukiau atgal prie kitos mašinos. Merginos turbūt viską matė, nes iki darbo pabaigos varstė mane keistais žvilgsniais.

Baigusi persirengti jau ėjau iš pastato ir staiga pajaučiau, kai buvau įstumta į kažkokį kambarį. Norėjau klykti, bet pamačiusi Megę ir Sofi nurimau.

-Jūs norite įvaryti man infarktą!?-susukau o jos tik kvailai sypsojosi.

-Nurimk mergyt, tiesiog noriu sužinoti kas tas karštas vaikinukas su kurio plepėjai, kol mes šveitėm jo prabangų automobilį?-nusišypsojo Megė.

-Jūs rimtai?-ėmiau krizenti susiėmusi už pilvo.

-Ko tu juokiesi? Nejau jis tavo vaikinas?-paklausė Sofi.

-Jis mano pusbrolis,-tariau valydamasi juoko ašaras.

-Tai jis neturi merginos?-išsiviepė Megė pakeldama antakius.