All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 31

-Manau tau šiandien užteks. Tu turi normaliai pailsėti,-Zayn apglėbės mane šnabždėjo man į ausį.

-Ne,-pakračiau galvą ir badžiau atsitraukti nuo jo, bet jis dar tvirčiau mane suspaudė.-Šiandien nieko gero nenuveikiau.

-Taip,-atsiduso jis.-Tave kažkas gąsdina ir tu negali susikaupti ties pratimais. Visa diena nueis šuniui ant uodegos jei taip ir toliau keistai elgsiesi.

-Tiesiog nesirūpink. Man viskas gerai ir tai jau pamiršta. Viskas buvo seniai, tad nustok kamantinėti ir toliau mane treniruok, po velnių!-stumtelėjau jį ir jam atleidus savo gniaužtus nudribau ant subinės.

-Kaip nori,-po kelių minučių tylos prakalbo jis ir padėjęs man atsistoti ant kojų, liepė grįžti prie pratimų.

Viskas tekėjo vakarykšte vaga, tik šį kartą buvau labai išsiblaškiusi, bet kartu ir įniršusi. Praeitis mane vėl vejasi, negaliu jos pamiršti. Tų vyrų prisilietimai ir smurtas yra nepamirštami. Vien pagalvojus, kad kažkas galėtų tai sužinoti, mane nukrato šiurpas. Mano gyvenimas sužlugtų, netekčiau artimų žmonių, kurių liko tik keki, ir visi manimi bjaurėtūsi. Būčiau reikalinga tik ten, iš kur ir gryžau. Bet žinau, kad Kerė neprasižios, nes ji yra kalta. Gal ji ir blondinė, bet žino, kad jai gali grėsti pavojus.

-Karin!-surėkė Zayn.-Dabar ateik čia. Prasimankštinsi su manimi.

Paklusau ir žengiau link jo. Supratau, kad jis nori mane išblaškyti nuo vis užplūstančių minčių, bet man prisiminus, negaliu prisiversti pamiršti. Esu jam truputį dėkinga.

-Tiesiog aš smūgiuosiu, o tu ginsiesi,-perspėjo jis.-Užsidėk pirštines, nenoriu, kad tavo krumpliai susižalotų.

Užsitempiau rankomis pirštines ir pažvelgiau į juodaplaukį. Zayn rimta veido išraiška stebėjo ir staigiai puolė mane. Mečiausi į dešinę išvengdama juo puolimo ir užsimojau pati, bet jis sulaikė mano smūgį ir stumtelėjo tolyn.

-Sakiau tau tik gintis, o ne pulti! Pirma išmok gintis!-šaukė jis ir priartėjo prie manęs.-Bandyk blokuoti mano smūgius.

Jo kumštis artėjo man į pilvą, bet aš greitai atsitraukiau, bet jis netikėtai atsisuko ir jo kumštis prilietė mano juosmenį. Suurzgiau ir žengiau žingsnį atgal. Jis nenaudoja savo jėgos.

-Nagi, Karin, susikaupk!

Giliai kvėpavau ir žvelgiau į jo veidą. Jo kakta varvėjo prakaito lašeliai, rudos akys mąsliai tyrinėjo mane. Buvo sunku susikaupti, kai jis taip į mane žvelgia. Taip jis žiūrėdavo į mane ankščiau... Suvirpėjus širdžiai nuleidau greitai akis žemyn. "Po velnių nustok galvoti apie jį! Jis tavo keršto dalis, nepamiršk to!!"peikiau save mintyse.

-Karin!-nuo minčių vėl mane pertraukė Zayn. -Šį kartą rimtai pulsiu.

-Užsičiaupk,-surimtėjau ir laukiau jo tolimų veiksmų.

Jis vėl mane puolė tik šį kartą su puse savo jėgos. Greitai atsitraukiau, bet jo kumštis kliudė mano šoną, taip priversdamas mane aiktelėti ir sukąsti iš skausmo dantis. Piktai pažvelgiau į jį. Jo kumštis skriejo į mano petį, bet aš su ranka ją numušiau, kaip ir kitus jo smūgius.

-Taip ir toliau! Šaunu!-jis šaukė kai blokavau jo smūgius.-Jei visada taio elgtumeisi, greičiau galėtum ir pati smūgiuoti.

Viduje džiaugiausi ir mano mintys vėl nukrypo kita linkme, priversdami mane sutrikti ir stabtelėti netinkamą akimirką. Staiga Zayn kumštis susidūrė su mano skruostu ir aš susvyravusi sukniubiau ant vėsių grindų. Pro miglą regėjau Zayn veidą palinkusi virš manojo. Jis šaukė, kad nepasiduočiau aplankusiam stipriam miego troškimui, bet mano kūnas neklausė, priversdamas mane sugrįžti vėl į praeitį.

-Praeitis-

Praėjo metai, kai čia esu.

-Juk sakiau tau gintis!-šaukė vyras, kai jo smūgiai vis pataikydavo į mano kūną.

Kosėjau krauju ir toliau mėginau išsilaikyti ant kojų. Jis per greitai smūgiuoja ir net neleidžia man atsikvėpti.

-Tu nieko neverta, sumauta kalė!-šaukė jis.-Tau vieta tik kekšyne. Nieko nesugebi.

Manau jis taip ant manęs šaukdamas bando priversti mane supykti. Taip ir nutiko, mane apakino įniršis. Giliai įkvėpiau, sugniaužiau kumščius ir puoliau vyrą. Žinojau, kad galiu jam trenkti, bet tai tik būtų vienas smūgis, nes jis per stiprus. Bandžiau jam smogti, bet labiau pavargau tai darydama. Kai jau buvau prie jo labai arti, mano smūgis susitiko su jo akimi. Vyro veidas persikreipė ir netikėtai su visu trenksmu buvau parblokšta ant grindų. Jis užgulė mane ir ėmė smaugti.

-Kaip drįsai?! Tu šlykšti, bet juk tu ir skirta būti krušama?-nusijuokė jis, o aš nesėkmingai bandžiau įkvėpti oro. Karčios ašaros griaužė mano akis, bet dalelė manęs džiaugėsi.

-Nužudyk mane,-sušvokščiau aš ir nebesivarginau jam priešintis. Išeišiepiau ir bandžiau prisiminti senus laikus, kai buvau laiminga, bet mano galvoje šmėkštelėjo tik Zayn veidas. Nors jis ir privertė mane kentėti, bet su juo tas kelias akimirkas buvau be galo laiminga. Staiga kai ką supratau ir greitai pramerkusi akis nustūmiau vyrą į šalį. Jis sutrikęs nusirito nuo manęs ir keistai pažvelgė.-Aš kovosiu! Aš prižadu jūs kentėsit!

Nuo tada man neberūpėjo kas naudojasi mano kūnu. Tai nebuvo svarbu. Dabar troškau iš čia dingti ir keršyti tiems, kurie manęs nepasigailėjo.

☆☆☆☆Žinau, kad trumpa, bet kuo toliau rašau šią istoriją, tuo labiau pritrūksta minčių. Atrodo, kad ji vis darosi banali ir tokia paprasta, kad ewww.☆☆☆☆