All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 20

Stovėjau sustingusi Niall glėbyje. Mano smegenys virškino, tai ką sakė jis.

Tai negali būti tiesa. Kaip aš iš vis kažkam galiu patikti? Turbūt jis nori pajuokauti, kad pasigirtų, kitiems ką su manimi išdarinėjo. Aš to neleisiu. Bet juk Niall negalėtų pasielgti blogai, tiesa? Ką man daryti? Ir kodėl jis turėjo tai pasakyti, kai jis žino jog man vaikinai nerūpi? Aš susipainiojusi ir pasimetusi. Nenoriu prarasti draugo, bet turiu pasakyti jog nieko negaliu jam suteikti. Aš jam nejaučiu, tai ką jaučia jis man. Man nereikia bėdų su vaikinais, nes jie kvaili. Jie su merginomis elgiasi, kaip su kekšėmis, jie nesupranta, kad ir mums skauda. Todėl nenoriu būti palikta ant ledo ir prarasti norą gyventi, tad...

Niall stipriau prispaudė mane prie savęs ir priglaudė lūpas. Kodėl tu viską apsunkini? Blondino ranka spustelėjo mano liemenį ir aš aiktelėjau. Jis pasinaudojęs proga su savo liežuviu įsmuko man į burną ir ėmė su juo viską joje tyrinėti.

-Stok, Niall!-sušukau pastumdama jį kuo toliau nuo savęs. -Neapsunkink visko, prašau. Juk aš tau pasakojau apie vaikinus.

-Atsiprašau, maniau jog tavo nuomonė pasikeitė,-tarė Niall. -Suteik man šansą ir padarysiu tave laiminga. Juk žinai, kad tavęs neįskaudinčiau.

-Mano nuomonė apie vaikinus niekada nepasikeis. Jau geriau liksiu vieniša, nei įskaudinta. Suprask mane, aš netokia, kaip kitos. Negaliu Niall tau suteikti šanso. Tu man, kaip brolis. Nenoriu tavęs skaudint, tad sakau tiesą kuri skaudina. Aš tau nejaučiu tai ką jauti man,-nuleidusi galvą tariau. Nenoriu matyti jo liūdnų akių, bet jau geriau tiesa, nei melas, tiesa?

-Bet, Karin, kas atsitiks, kai tau pačiai ims patikti koks vaikinas? Nejau jį atstumsi, kaip ir mane?

-Nekalbėk nesąmonių, Niall. Juk sakiau man nepatiks joks vaikinas ir po velnių lai tai sužino visi!-sušukau ir išėjau iš kabineto.

Nenoriu klausytis jo kvailių sapaliojimų apie meilę. Man jos nereikia! Nejaugi taip sunku suprasti? Nejaugi taip prarasiu draugus, kaip dabar praradau Niall? Aš to nenoriu, tad turiu nebeprisileisti naujų žmonių, nes kitaip jie lik įskaudinti...

Pravėriau jau prasidėjusios pamokos kabineto duris, šurmulys nutilo ir visų žvilgsniai nukrypo į mane.

-Nejau po velnių nematėte ko nors įdomaus, nei spoksoti į mane?!-sumurmėjau garsiai.

Mokytojo piktas žvilgsnis nukrypo į mane ir liepė sėsti ir netrukdyti pamokos. Jis debilas ar tik primeta tokiu esant? Juk klasėje didžiulis šurmulys. Įdomu kam sutrukdžiau?

Atsisėdus pirmame tuščiame suole išsitraukiau ausinukus ir klausiausi muzikos. Negalvokite jog čia atsisėdau jog mokyčiausi. Tiesiog priekiniai suolai dažniausiai būna laisvi, tad man puikai sekasi šalintis naujų draugų, kuriuos įskaudinčiau.

Po pamokų*

Ėjau gatve. Iki darbo buvo likęs vos vienas kilometras, bet mane sustabdė iš prekybos centro einanti Kerė su kažkokia kale.

-O ką mes sutikome! Ar tai tu burokėli?-nusikvatojo Kerė. -Patiko mano staigmenėlė?

-Apie ką tu kalbi?-paklausiau nesupratusi.

-Nejau nepatiko jo prisilietimai?-suprunkštė ji.

Taip ir galvojau, kad ji siuntė tą patį vaikinuką, kuris mane bandė išprievartauti. Tylėjau. Kaip ji gali taip elgtis? Ji man kelia tik pasišlykštėjimą. Ji tik sugeba pulti žmones, kurie atrodo jai silpni. Bet viskas pasikeis, kai ji manęs bijos. Ta diena tikrai išauš. Ir aš jai atkeršysiu taip, kaip ji nesitikės. Mano lūpas papuošė šypsena.

-Matau jog patiko. Jūs dar susitiksite, bet tada tu nuo jo nebepabėgsi, kale,-nusikvatojusios patraukė savo keliais.

Atsidusau. Taip aš bijojau, bet to neparodžiau. Nenoriu jo daugiau sutikti. Jis šlykštus. Tuo mane vaikinai ir atgrąso, jog su jais neturėčiau jokių ryšių. Tiesiog nežinai ką jie gali su tavimi padaryti. Nors širdyje kirbėjo baimė, aš turėjau į tai nekreipti dėmesio.

Drabas*

Persirengiau trumpus šortukus ir maikutę atidengiančią mano pilvą. Juodi aukštakulniai derėjo prie mano makiažo. Nusišypsojusi su Mege, bei Sofija patraukėme plauti mašinų.

Jaučiausi kiek keistai, kai tryse plovėme juoda Range Roverį ir vaikino žvilgsnis mane gėdino. Nemačiau vaikino, nes to neleido tamsinti langai. Megė su Sofi nuėjo paimti vandens šlangų, o aš kiek nutolusi nuo automobilio atsukau nugarą automobiliui ir ėmiau mąstyti.

Kodėl to vaikino žvilgsnis buvo įbestas į mane? Gal jis mane pažįsta. Staiga pajutau, kai ant mano liemens atsiradusi ranka glosto mano pilvą. Tai kėlė nemalonius šiurpuliukus. Atsisukau tik tada, kai kažkieno ranka kilo lik mano krutinės.

-Kas tu toks?-sumurmėjau suraukusi antakius. Vaikinas nusišypsojo. Jo rudi plaukai, kiek buvo pakelti viršun ir pavelti, mėlynos akys išryškino jo veido bruožus, be to turėjo barzdelę. Jis man kažką priminė.

Jis tvirčiau mane apglėbė. Keista, bet jaučiausi jog aš su juo esu saugi. Aš jį tikrai kažkur mačiau, bet vis nieko neprisiminiau. Apglėbiau vaikiną taip pat. Kdėl taip padariau? Iš tiesų nė nenutuokiau. Pasitikėjau juo nors net nepažinojau šio vaikino.

-Vis dar neprisimeni manęs?-paklausė truputi atsitraukdamas, bet nepaleizdamas iš glėbio.

Papurčiau galvą.

-Hm net nesitikėjau jog tave dar kada pamatysiu,-šyptelėjo vaikinas.-Aš tave iš karto atpažinau, nors tu taip pasikeitei. Dėl tavo rudų akių ir ilgų plaukų tave ir atpažinau. Tu tokia graži.

-Nesuprantu,-papurčiau galvą.-Aš tavęs neprisimenu, bet jaučiuosi kad galiu tavimi pasitikėti. Ar pasakysi man kas tu esi?

Buvau sutrikusi nuo jų žodžių, nejau aš jį tikrai pažįstu?

-Hmm ir kas tave priverstų mane prisiminti?-mačiau jog jis mąstė.

-Gal yra koks žodis?-bandžiau padėti jam sugalvoti kažką.

-Ak taip!-sušuko jis mane išgązdindamas. -Žvaigždute?

Pala ar tai jis? Ar iš ties tai vyksta. Mano skruostai ima riedėti ašaros ir užšoku ant vaikino liemens apkabindama jo kaklą rankomis. Netikiu savo akimis. Beta tai tikra, nes aš jį galiu jausti jo šilumą, bei liesti jį.

-Nejau tai tu Louis?-sukūkčiojau. Jis palinksėjo. -Aš taip tavęs pasiilgau mėnuliuk.