ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/7/

-Sumanu, Adrianai,- leptelėjo šalimais raudonplaukė ir žydraakis lėtai atlipinęs mūsų lūpas šyptelėjo, priversdamas mane atmerkti akis.

Nugurkiau godžiai seiles, kai kelias sekundes užsilaikė mūsų žvilgsniai. Jo akyse įmačiau kažką pažįstamo ir savo kas sukėlė papildomų kausimų laviną. Adrianui žengus žingsnį atgal lyg atsitokėjau įsileisdama loginį mąstymą, lyg privalėdama sau pasiaiškinti. „Sumanu" nepertraukiamai skambėjo galvoje raudoplaukės Izabelės žodžiai. Iš karto galvoje permečiau visą skaitytą literatūrą apie vampyrus. Mintys sustojo ties Toreadorų klanu, kurį daugiausiai nagrinėjau tikėdamasi vieną kartą sutikti vieną iš jų įsitikinant ar apžavėjimas buvo ne pasakų tipo pramanas. Skaičiau įspėjimą parašytą juodu ant geltono popieriaus apie pavojingai apgaulingus kerus ir jų poveikį blaiviam protui. Buvo pakankamai naivu manyti, kad buvau pilnai pasiruošusi atsispyrimui sutikusi vieną iš jų. Lėtai apsilaižiau savo lūpas, vis dar ant jų jausdama Adrianą. Negi tai įvyko prieš mano akis ir aš it nuolanki mergelė leidausi suviliojama? Pajaučiau širdgėla viduje, lyg būčiau išdavusi sužadėtinį Loganą. Mylėjau jį labiau už gyvenimą, tad mano poelgis mažiausiai buvo nederamas. Mes turėjome dukrytę, kuria privalėjome pasirūpinti. Mijai reikėjo manęs, o man dar vieno lūpų susilietimo su paslaptinguoju.

-Pasirodo Kevinas nemelavo dėl Paulos pasirodymo,- sušnabždėjo Adrianas Izabelei vis dar neatitraukdamas akių nuo manęs, lyg bandydamas įsiminti kiekvieną kūno lopinėlį it žemėlapį.

-Jei nuoširdžiai nesitikėjau jos dar išvysti. Ypač pamatyti Bruhose. Numanai kaip stipriai KK jai praplovė smegenis ir kokius būdus tam naudojo? Aš tikiuosi, kad ji lengvai nepasidavė, nes kitaip supyksiu,- tauškėjo neužsičiaupdama raudonplaukė besikeičiant veido išraiškomis, kurios manęs nedomino taip kaip vyro skvarbus žvilgsnis nutaikytas į mane,- Ji nušovė Ianą, Adrianai. Dabar Paula viena iš jų,- burbėjo ji įsistebėdama į žydraakį, kurio žvilgsnis vis dar buvo prilipdytas prie mano įkaitusio kūno bei minčių,- Esi kvailys, kad ją vėl paleidai,- tarstelėjo mergina kiek tyliau.

-Prašau, paleiskite mane,- kone sušnabždėjau silpnai pakratydama galva, tikėdamasi Adriano užtarimo, nes jo nuotaika pokalbio metu jau buvo pasikeitusi bent kelis kartus ir galiausiai sustojusi prie melancholijos,- Aš nieko jiems nepasakosiu. Prižadu.

-Tau ten ne vieta, brangute,- tarstelėjo prieidama arčiau raudonplaukė,- Kiek laiko pas juos praleidai?- paklausė ji manęs sunerdama ant krūtinės rankas.

-Ten mano namai. Prašau, paleiskite mane. Mano trimetei dukrai reikia mamos,- giliai kvėpavau bandydama pribelsti iki jų širdžių, susidūrus su neeiliniais kraugeriais ar bent viena iš jų.

-Tavo dukrai?- sukluso Izabelė greitu mostu atsisukdama į Adrianą,- Trimetei... dukrai?

-Taip, mažoji Mija,- trūkčiojančiai įkvėpiau prisiminusi savo mažąjį stebuklą su kurio pagalbą privalėjau gyva išsikapanoti iš šios painiavos.

-Šūdas,- burbtelėjo panosėje raudonoplaukė ranka prisidengdama burną, o Adriano kūnas įsitempė kelis kartus tankiau sumirksint,- Šūdas.

Nesupratau tokios iššauktos jų reakcijos, bet džiaugiausi padidinusi savo išgyvenimo galimybes. Galbūt ne visi vampyrai buvo siaubingi monstrai su akmenine širdimi? Priešais mane stovinčiuosius paveikė mano jausmingas pasakojimas apie namuose laukiančią dukrytę. Ar atsirado reali galimybė, kad jie mane paleis nespėjus Loganui ištaškyti porą makaulių? Visa skaityta literatūra apie kraugerius skaniai nusijuoktų iš mano pasigailėjimo scenarijaus ir širdies sujaudinimo scenos. Nežinojau kodėl, bet Adrianas su Izabele absoliučiai skyrėsi nuo mano matytų vampyrų prieš tai, kurie buvo stipriai apsileidę bei agresyvūs. Žinoma, Izabelė turėjo savyje parako, bet jos akys vis vien pasakojo kitą istoriją. Ji manęs nenužudytų. Jie manęs nežudytų. Kodėl?