ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..40..

viršuje - ADRIANAS

/////

Silpnai šyptelėjau nebejusdama kūno. Manęs nebepurtė, nebeskaudėjo. Jaučiau tik lengvumą lyg skrisčiau. Norėjosi išskėsti rankas ir šaukti mamai, kad pagaliau jaučiuosi laisva lyg paukštis ir mes ne už ilgo susitiksime. Visuomet, maža būdama, svajodavau, kad kitame gyvenime atgimčiau paukščiu, kuris gyventų kalnų apsuptyje ir kiekvieną dieną savo giesme žadintų laimingus žmones. Skriečiau per laukus ir miškus, per upes ir vandenynus, per kaimelius ir miestelius. Visada tikėjau, kad buvau gamtos vaikis, tad nelabai suprasdavau ką veikiau tokiame didmiestyje kaip Niujorkas. Siekiau svajonių? Tikėjau šviesia ateitimi kaip pripažinta rašytoja? Būtent tame mieste ir buvo apkarpyti mano sparnai priversdami nusileisti ir daugiau niekuomet nebepakilti. Vienintelis Niujorko pliusas buvo tas, kad susipažinau su Hana ir Adrianu. Galbūt nesusikirtus mūsų keliams būtume buvę laimingesni, bet Mija jau prieš beveik dvidešimt metų sujungė mūsų takelius to net nesupratus. Kentėjome. Kentėjome visi trys.

-Mes,- sušnabždėjau ir suvokusi, kad tai išėjo į garsą silpnai pramerkiau savo akis.

Susiliejęs vaizdas ne už ilgo išryškėjo. Įmačiau priešais save Adriano tobulą veidą, kuris žvelgė kažkur į tolį nepastebėdamas manęs. Galbūt aš jau mirusi ir tikrai skraidau? Ar jis mane pastebėtų jei skrisčiau aukštai? Tyrinėjau jo susikaupusį veidą iš apačios, kuris buvo truputį surauktais antakiais, kas sukėlė man menką šypseną. Pajaučiau užliejant malonią šilumą, kai žavusis trumpam nuleidęs žvilgsnį į mane patrupino dėmesio. Tai buvo tokia tikroviška haliucinacija, kad net nebūčiau galėjusi tikėtis iš jos daugiau. Tos ryškiai žydros akys, kurios visados primins vandenyną. Net atgimusi paukščiu prisiminsiu Adrianą. Ar jis mane atpažintų jei būčiau ne žmogiškajame pavidale?

-Prašau, pasilik su manimi,- sušnabždėjo vyras kilstelėdamas galva ir priversdamas mane stipriau suabejoji visa ko netikrumu,- Prašau, neišeik.

Prašau, pasilik su manimi. Prašau, neišeik. Galvoje skambėjo Adriano balsas, kuris tiesiogine to žodžio prasme įlipo į sielą ir suteikė svarią priežastį likti. Pajaučiau visu kūnu ir esybe, kad šiuo momentu jis buvo šalia manęs. Aš kvėpavau.

-Adrianai,- sušnabždėjau vis dar negalėdama patikėti, kad buvau pirmasis variantas.

Jis iš nuotakos pozicijos mane atsargiai padėjo ant žemės, atremdamas į didelį akmenį. Švelniai savo rankomis perėjo per mano silpną kūną apčiupinėdamas ir aptikrindamas ar nieko nėra pas mane pasilikusio ar lūžusio. Galiausiai perbraukęs per kateterio sudarkytą vietą švelniai perbraukė per skruostą įsižiūrėdamas man į akis.

-Kaip jautiesi?- švelniai klustelėjo, o aš sugebėjau tik linktelti bandydama suvokti realybę.

-Atsiprašau, kad...- galiausiai sušnabždėjau godžiai gurktelėdama ir trūkčiojančiai įkvėpdama,- kad įsiveržiau į tavo gyvenimą. Aš tikra bėda...

Jis neleidęs pabaigti atsiprašymo maratono, kurį maniau tęsti bent kelias dienas, stipriai apkabino prispausdamas prie krūtinės. Laukiau šio momento taip ilgai, kad jame beveik išnykau. Troškau vėl pasijusti saugi jo glėbyje, nors ir bandžiau atrodyti nepriklausoma ir stipri. Kad ir kaip buvo sunku pripažinti, bet kiekvienai moteriai reikia šilumos ir saugumo. Vienintelis asmuo tai galintis suteikti buvo Adrianas.

Vis dar apsvaigusi nuo gyvenimo džiaugsmo stebėjau žydraakį, kuris pro horizontalų, bent trijų metrų ilgio plyšį, įtemptai stebėjo situaciją apačioje. Lėtai atsliūkinusi iki jo taip pat nedrąsiai žvilgtelėjau. Pro plyšį mačiau soste sėdintį juodaplaukį Gerardą, prie kurio kaip katė trynėsi Izabelė su keliais paraudonavusiais ant kojų. Net praplėčiau akis norėdama įsitikinti vaizdo tikrumu. Raudonplaukė neatrodė lyg kalinė, labiau kaip Gerardo sugulovė, kuri puikiai leido laiką jo kompanijoje. Nesupratau ar tai gali būti tiesa. Iš karto pro prisiminimus praskrido Adriano ir Izabelės slaptas pokalbis medinėje trobelėje. Raudonplaukė minėjo, kad susitikinėjo su Gerardu. Negi Izabelė visada buvo iš vien su juodaplaukiu blogiuku ir mes be reikalo jos kaip pakvaišę ieškojome ? Ar Derekas žinojo tiesą bandydamas ją panaudoti tyrimams? Juodaplaukis jos nepasiglemžė, o grąžino namo? Sunkiai ėjo suvokti faktus kalbančius pačius už save. Nenorėjau kaltinti merginos anksčiau laiko, tad tik stebėjau situaciją mintimis regzdama monologą.

-Tai Izabelė,- burbtelėjo Adrianas lyg perskaitydamas mano mintis,- Gerardas jai sugirdė apžavėjimą,- paaiškino man ir aš pakėliau savo žvilgsnį į jį paskatindama tęsti,- Negerai, kai tokiems kaip Gerardas pasiseka pasisavinti farmacijos dokumentus, nes tuomet jų pranašumas išauga ne tik fizinėmis savybėmis. Nesugebėjau dokumentų tinkamai paslėpti,- atsiduso lyg kaltindamas save,- Ir Izabelė nebūtų pakliuvusi į šią kėblią situaciją.

-Atsiprašau, tai nutiko per mane,- susiraukiau supratusi, kad jei ne mano apsimestinė drąsa, galbūt Adrianas jau būtų namuose su Izabele.

-Jūs neturite už ką atsiprašinėti,- sušnabždėjo žvelgdamas tiesiai man į akis.

-Nederėjo man vytis,- nuleidau trumpam galvą,- Tik pakliuvau į mirtiną situaciją.

-Tai aš susimoviau leisdamas tai nutinkant,- sušnabždėjo žydraakis man kilstelėjus galvą ir pagavus žaviojo žvilgsnį.

-Adrianai,- šnabždėjau silpnai prasižiodama ir nužvelgdama jo lūpas, kurios varė iš proto,- Ar galiu jus...,- nugurkiau seiles pastebėjusi kad mūsų krūtinės kilnojosi vienu ritmu.

Po trumpos pauzės nebepratęsusi užsimerkiau įsisiurbdama į jo lūpas. Suraukiau antakius iš malonumo, kurio nebesitikėjau patirti. Vieną dieną tie drugeliai pilve mane nužudys. Prieš kelias minutes būčiau galėjusi padaryti viską dėl šio magiško momento. Galbūt paskutinių gyvenimo įvykių paveikta ir pakeičiau savo mąstymo perspektyvą. Nebegalėjau paleisti šio vyro iš savo gyvenimo. Atsitraukėme lėtai pažvelgdami vienas į kitą. Supratau, kad be jo aš net negalėčiau dorai įkvėpti. Buvo aišku, kad susimoviau leisdama jausmams paimti viršų.

-Aš manau... kad...- sušnabždėjau žvelgdama jam tiesiai į akis ir pajusdama žodžius einančius iš vidaus,- Aš tave įsimylėjau.