ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II ..16.. II

Vos pro duris įžengus į namus, mane pasitiko mirtina tyla, kuri momentaliai prislėgė atėmusi visas jėgas, kurių buvau prisipumpavusi pas Tremerius. Kažkuria prasme pradėjau gailėtis savo sprendimu nepasiliekant ten, kur jaučiausi laiminga ir, svarbiausia, reikalinga. Dianos nebuvo nė gyvos dvasios, nes niekam nerūpėjo kur pusę dienos buvau pradingusi, po ištisų savaičių sėdėjimo namuose. Akies krašteliu pastebėjau tolėliau, ant sofos drybsančią Izabelę, kuri net nesukruto priklijavusi savo akis prie televizoriaus. Galėjau duot ranką nukirsti, kad nuolatinis spoksojimas į dėžę su paveiksliukais buvo tam tikra liūdesio ir nenoro priimti realybės forma. Lengviausias kelias į savo pražūtį tai nieko nedarymas, ką profesionaliai praktikavo raudonplaukė. Matomai jai visko buvo tiesiog per daug ir tai tik protesto prieš gyvenimą išraiška. Giliai atsidususi vėl pasinėriau į namų depresiją.

Buvau permirkusi nuo galvos iki kojų, tad tiesiu taikiniu nukulniavau į vonios kambarį. Šį kartą  palindau po karštu dušu praleisdama atsipalaidavimo dalį. Mintyse kirbėjo milijonas klausimų, pradedant Tremerių paslaugumu, baigiant Adriano atsisveikinimu. Iš paskutiniųjų stengiausi permąstymui nesudaryti palankios terpės, išvedant mane iš proto. Nusisausinusi plaukus šokau į geltoną džemperį ir raštuotas, aptemtas kelnes. Akys iškarto užkliuvo už ant stalviršio gulinčio plunksnakočio pakabuko, kurį padovanojo žydraakis. Trumpam užsimerkusi rankomis įsirėmiau į akmeninį stalviršį. Nebenešiojau jo nuo tada kai Adrianas mane paliko prie degančios laboratorijos liepdamas laukti. Užsimerkiau prieš akis išdygus mūsų nekaltam bučiniui ir jo švelniam žvilgsniui nutaikytam į mane. Godžiai nugurkiau seiles prikąsdama apatinę lūpą. Be proto pasiilgau Adriano ir tikėjausi ne už ilgo jį išvysti sugrįžtantį namo. Užsisegusi pakabuką ant kaklo pasislėpiau jį po džemperiu. Staigiai prasimerkiau žvilgsnį įsmeigdama į duris, nes mano ausis pasiekė šaižus klyksmas. Išbėgus iš vonios mano akys momentaliai prasiplėtė, sunkiai patikėdamos reginiu.

-Klere?- klustelėjau išvydusi surištą prie kėdės susiraukusią rudaplaukę, kurios skruostas buvo ryškiai raudonas,- Izabele?- suklusau, kai ji piktai žvelgė tai į mane tai į Klerę,- Mėšlas,- nusikeikiau supratusi, kokioje nepatogioje situacijoje atsidūriau.

-Kalbėk, kale!- subaubė ne savo balsu Izabelė trenkdama Klerei per veidą, kad net kėdė sujudo.

-Izabele, baik!- pribėgau arčiau merginą pastumdama šalin ir nužvelgdama ar Klerė per daug nenukentėjo,- Paleisk ją.

-Nebenusišnekėk ir traukis man iš kelio,- niršo per sukąstus dantis mane grubiai nustumdama,- nes gausi ir pati.

-Kraugeriai visi tokie,- spjovė Klelė ant Izabelės ir jai iš karto užsidegė akys raudonai,- Monstrai.

-Baikit šitas nesąmones,- pyktelėjau vos sutramdžiusi Izabelę, kuri jau buvo užsimojusi šį kartą kumštį.

-Aš ją užmušiu!- niršo raudonplaukė.

-Izabele, išklausyk mane,- atsidusau trumpam užsimerkusi,- Buvau nuvykusi pas Tremerius į Niu Heiveną ir ten...

-Kokį, po velnių, Niu Heiveną? Per mažai problemų?!- niršo ji ant manęs pertraukdama,- Ir taip iš paskutiniųjų bandau laikyti griūvantį kortų namelį. Kodėl man nepasakei apie tokią kvailystę?

-Neprivalau tau atsiskaitinėti,- susiraukiau sunerdama rankas priešais save.

-Nori kuo greičiau užsilenkti dar nusitempiant mane su Hana?- pyko nerviškai vaikščiodama po kambarį,- Ar per mažai problemų?! Tavęs klausiu!

-Man to reikėjo, Izabele!- kiek pakėliau balsą žvelgdama tiesiai jai į akis,- Kaip tu negali suprasti, man to reikia.

-Velniop tai, rinkis. Aš arba tavo naujieji draugai,- mostelėjo ranka link Klerės,- Rinkis!- surėkė priversdama krūptelėti.