ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/14/

Kelintą kartą suvedžiau Logano mobiliojo numerį skilusiame ekrane jį vėl ištrindama. Nesupratau kaip funkcionalumu galėjo pasigirti kelias stiklines detales pametęs įrenginys, bet iš jo galėjau pasisemti stiprybės. Viskas keliavo pragaran nebesitikint nugarmėti giliau, bet štai aš čia, svylančiais padais bandau save įtikinti jog privalėjau nuspausti žalią mygtuką, už kurio stovėjo patenkinama psichologine būkle negalėdamas pasigirdi vienišas jaunikis Loganas. Jis be abejo sugniuždytas bei nusivylęs mano priimtais sprendimais, bet antroji šio košmaro dalis buvo kur kas kraupesnė. Mijos veidelio bruožai žaidė su mano sujautrėjusia psichika po truputį keldama haliucinacijas, bandančias išgelbėti blogiausią dieną pasaulyje. Nieko aukščiausiojo neprašiau apart sveikos savo mergaitės grįžtančios namo.

Mintimis parskridusi į nedžiuginančią realybė kelis kartus giliai įkvėpiau ir galiausiai nuspaudžiau žalią mygtuką ekrane. Sunkiai nugurkusi seilių gumulą gerklėje pridėjau bepypsintį įrenginį prie ausies ir lėtai iškvėpdama skaičiavau iki dešimties, tikėdamasi jog pakeliui link dvigubo skaitmens nerimas bent kiek sumažės. Mano apatinė lūpą kentėjo nuo nervinio išsekimo bei nuovargio po truputį pakviesdama kraują.

-Paula,- pasigirdo Logano pakilęs keliomis oktavomis balsas po kurio užsimerkiau lėtai išpūsdama orą, kurį laikiau savyje to nejausdama. Na štai ir prasideda.

-Loganai,- pasigirdo kiek prikimęs mano balsas, kurio net pati kiek išsigandau atsikrinkšdama.

-Paula,- pakartojo giliau atsidusdamas,- Tai tikrai tu. Siaubas, aš bandau išlikti ramus, bet tas visas slaptumas man varo neviltį. Minėjai jog duosi atsakymus...

-Miją pagrobė,- galiausiai pasiryžau nekeliauti per aplinkui tempdama ir taip nebelikusį laiką.

-Nesupratau?- po pauzės pasigirdo momentinis sutrikimas, po kurio akivaizdžiai prisėdo ant kažko kieto šalimais,- Gali pakartoti ką tik ką pasakei?

-Miją,- giliai įkvėpiau pratęsdama drebančiu balsu,- pagrobė. Mūsų mergaitę pagrobė.

-Mėšlas,- pyktelėjo kitame laido gale,- Pakartojimas viską tik pablogino,- bubtelėjo akivaizdžiai sau, man vis dar skendint tyloje ir bandant iš paskutiniųjų laikytis nesuvirškinant savo išsakytos frazės per emocinę prizmę,- Mėšlas, Paula, kaip suprasti Miją pagrobė? Kas? Kur? Kada?

-Nežinau,- susiraukusi silpai pakračiau galvą įkrisdama į sofą, kuri mane beveik prarijo kaip ir Logano paberti klausimai,- Nežinau kur ji. Kas ją pagrobė taip pat. Žinau tik patį faktą.

-Kodėl manai jog ji buvo pagrobta? Gal ji tik išėjo kur su Barbora? Gi gali...- greitakalbe bėrė žodžius.

-Sukista vizija,- pertraukiau pyktelėjusi ir greitai persibraukiau per veidą supratusi ką leptelėjau net nepagalvojusi,- Savo akimis mačiau kraugerį prie pat mūsų bunkerio. Jis tiesiog buvo pagriebęs Miją, persimetęs ją per petį. Jis bėgo, bėgo tolyn... ir tuomet jį nusivijau paskui,- bandžiau nupasakoti situaciją kaip labiau įmanoma rišliau, bet vos jai iškilus prieš akis pradėjau graudintis suvokdama jog mano mažoji mergaitė buvo pagrobta ir net nenutuokiau kodėl.

-Tu jį... jį vijaisi?- paklausė apstulbęs, bandydamas iš paskutiniųjų nepradėti panikuoti išjungdamas smegenis,- Gerai, Paula, kur tu šiuo metu randiesi?

-Aš vijausi, bet bandant prisiskambinti tau, dėl pagalbos, mane užpuolė, o atsipeikėjus jo nebebuvo šalia. Kaip ir Mijos,- pradėjo drebėti balsas, dėl ko delnu pridengiau lūpas, bandydama iš paskutiniųjų laikytis nepasiduodama patalpoje tvyrančiai įtampai,- Man nepavyko jos išgelbėti.

-Kur dabar esi, Paula?- pakartojo klausimą, bet šį kartą griežtesniu balso tonu, nuo kurio net krūptelėjau atsimerkdama,- Sakyk vietą. Aš atvažiuoju.