ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/21/

Galiūnas Kevinas tesėjo žodį ir pasirodė apartamentuose jau už nepilnos valandos su papildomu inventoriumi bei kalnu skanėstų. Mes su Adrianu kiek atsipūtėme prie virtuvės stalo, kai kaimynas bei mano sužadėtinis puikiai sulipo jau antrą valandą iš eilės žaisdami kompiuterinius žaidimus drauge. Žvelgiau į sofoje atsipalaidavusį Loganą, kurio veide senokai mačiau nuoširdžią šypseną, tad ir mano širdis džiaugėsi už jį. Kiekviena pergalė didžiuliame televizoriaus ekrane pasirūpindavo vis didesniu serotonino kiekiu plūstančiu į smegenis. Bent jau trumpam pasimiršo kas laukė sugrįžus į realų pasaulį, kuriame, bent jau aš, vis dar buvau pasimetusi sprendimų gausoje. Giliai įkvėpiau nuspręsdama pasimėgauti ramia akimirka, kol ji vis dar tęsėsi.

-Štai,- Adriano balsas pažadino iš svajų perdavus karštos žaliosios arbatos puodelį, kurį iš karto apglėbiau abejom rankom pajusdama besiskverbiančią šilumą.

-Tai viskas ko troškau,- šyptelėjau trumpam užsimerkdama, susišildydama ir iš vidaus,- Ačiū, Adrianai.

-Šį vakarą meteorų lietus,- konstatavo faktą akimis nuklysdamas pro langą ir ne už ilgo žvilgsniu sugrįždamas prie manęs silpnai šyptelėjo, po kelių sekundžių pratęsdamas,- Galbūt norėtumėte man palaikyti kompaniją ant stogo šįvakar?- išsprūdo klausimas iš kiek raustelėjusių lūpų mano antakiams kilstelėjus į viršų. Ar jis mane kvietė... į slaptą pasimatymą?

-Rodykite kelią, ponas Vaitner,- išsišiepiau kaip darželinukė susilaukdama jo žaismingo galvos mosto link durų, prieš tai nužvelgus ant sofos Logano ir Kevino reiškiama džiaugsmą dėl pelnytų taškų.

Neprireikė papildomų minčių pasiūlymo pasvėrimui, nes ne kiekvieną dieną Adrianas pakviesdavo į pasimatymą stebėti krintančių žvaigždžių. Turėjau omenyje... truputį atsitraukti nuo dabarties įvykių sugalvojant slaptą norą ateičiai. Gi tai nebuvo pirmas kartas kai jis... Ką aš bandau apgauti? Kad ir kaip negalėjau atitraukti akių nuo kostiumuoto dabitos priešais, laukė rimtas pokalbis be papildomų poros akių. Paliktas Loganas su jo milžiniška aukle buvo duoklė šiam pasimatymui, kurio metu privalėjau suvokti kuria linkme mano širdis norėjo keliauti ir ką dėl to buvau pasiruošusi paaukoti.

Sekiau koridoriumi Adrianą net nebandydama paslėpti žvilgsnio, net kai jis puikiai jį jautė ant savo viso kūno. Taip, tas pusinis šypsnis tikrai buvo skirtas mano pasislėpusiam drovumui. Tvirta laikysena trykštanti pasitikėjimu net tokiu gyvenimo epizodu buvo jaudinanti savybė. Trijų dalių pilkas kostiumas gludo prie kūno lyg antra oda, o balti marškiniai su dviem... trim prasegtomis viršutinėmis sagomis kaitino atmosferą ir buvau labiau nei laiminga, kai netrukus Adrianas pradarė metalines duris įleisdamas gaivaus oro gūsnį. Net trumpam užsimerkiau įkvėpdama mintis pravėdinančio šaltuko ir po sekundės kitos prasimerkiau žengdama kelis žingsnius priekin, atsidurdama nuostabaus grožio terasoje ant stogo. Vėjo nesijautė dėl geometrinių stiklinių pertvarų juoduose rėmuose, kurie sukūrė kupolo iliuziją. Netrukau pribėgti ir prie metalinių turėklų, į kuriuos stipriau įsikibau net sulaikydama kvapą. Atsivėrė neapsakomai nuostabi panoramą į milijoninį miestą. Milžiniškų pastatų stogai ir centrinis miesto parkas visam gražume pasipuošęs gelsvomis švieselėmis. Žmonės su savo vedžiojamais augintiniais buvo lyg mažyčiai skruzdeliukai, kurie nenujautė jog juos stebiu. Pasijaučiau nepasakomai maža, bet galinga. Teko susirinkti savo žandikaulį nuo pilkšvų didžiagabaričių plytelių, nes vaizdiniai pribloškė, net kai galėjau mėgautis ne ką įspūdingesne panorama iš Adriano apartamentų. Galbūt tas jausmas iš tikrųjų buvo ne vaizdas pro langą, o... kompanija?

Panašu, jog Adrianas mėgavosi iššaukęs mano veide atitinkamą reakciją, nes vyro, net ir naktyje išliekanti tyra, žydrynė nepaliko manęs nė sekundei. Lėtai žvilgsniu nardė po kiekvieną mano odos lopinėlį net nebandydamas nusukti žvilgsnio, net kai mūsų akys susitikdavo. Tai atrodė taip natūralu, lyg jo žvilgsnis jau seniai turėjo priklausyti tik man vienai. Tie besiblaškantys drugeliai krūtinėje patvirtino, jog troškau būti Adriano pastebėta bei priimta. Tas mistinis poveikis mano sveikam protui buvo per didelis, nes viskas kelių metrų atstumu išnykdavo paliekant mus du intymioje terpėje. Aš to ir norėjau, tiesa? Susivokti savyje, savo mintyse? Nebuvau tikra ar žavus vyras priešais tam padėjo ar kaip tik komplikavo situaciją būdamas kaip niekad drąsus savo kūno kalba. Kas pasikeitė? Ar tam įtakos turėjo bučinys su Loganu? Nebyliai reikalavau Adriano minčių įgarsinimo pasislėpus už to veriančio žvilgsnio.