ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..6..

viršuje - ADRIANAS (nepažįstamasis :D)

//////////

Žvilgtelėjau į laikrodį, kuris jau mušė pusę vienuolikos ir nuskubėjau iki Hanos kambario. Prigriebusi juodą suknią nuskridau iki vonios kambario. Išvydusi save veidrodyje buvau truputį šokiruota, bet karštas dušas visada ištaiso padarytas klaidas. Po vandeniu pratūnojau gana ilgokai, nes mintyse vis sukosi įvairiausi darbo pokalbio scenarijai. Tikiuosi bent vieną iš jų pataikysiu ir gausiu darbą, kurio man verkiant reikia. Privalau padaryti spūdį. Vos ne vos įsispraudžiau į blondinės suknią. Ji man buvo į mažąją pusę, nes žengus kelis žingsniu vis kilo aukštyn. Matyt, aš ne tokia jau ir kūda, kaip maniau. Makiažo paslaptimis negalėjau pasigirti, bet dieninį makiažą sugebėdavau pasidaryti nepriekaištingą. Išėjau pro vonios duris ir iš karto prie durų pasitiko Hanos veido išraiška, rodanti, kad atrodau net labai gerai.

-Pritrenkiama!- sušuko.

-Imtum nedraugavus?- šyptelėjau rankomis pasitraukusi suknelę žemyn.

-Tau ji tinka daug labiau,- palingavo nužiūrėdama,- ir ne tik kad imčiau.

-Ji truputį per stipriai aptempia,- šyptelėjau nukulniavusi iki spintos,- manau, bosas gali ne taip mane suprasti.

-Tikėkis, kad bosas nebus senas šešiasdešimtmetį atbalevojęs kriošena,- sukikeno.

-Hana,- atsisukau į ją,- aš gi į darbo pokalbį. Dar galima pagalvoti, kad į haremą einu darbintis.

-Patikėk, atrodai dalykiškai ir stulbinamai,- iškėlė liuksus į viršų,- dar paimk mano juodą švarkelį ir į trasą,- šyptelėjo paduodama drabužį.

-Su tavimi gyvendama jaučiuosi lyg turėčiau asmeninę stilistę,- sukikenau užsivilkusi puikiai priglundantį švarkelį.

-Tam draugės ir reikalingos,- apkabino mane pakštelėdama į kaktą.

Hana pasisiūlė nuvežti iki vietos su savo automobiliu. Neprieštaravau, nes žinojau, kad ji puikiai sugeba nuimti papildomą stresą. Toks didelis palaikimas iš kambariokės man labai daug reiškė. Net nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be jos. Prilipome viena prie kitos per pirmas penkias susitikimo minutes. Nukeliavusi užsimaukšlinti juodus aukštakulnius ir juodą, ilgą paltą dar paskutinį kartą nužvelgiau save veidrodyje. Sakyčiau, kad atrodau truputį iššaukiančiai, bet Hana ramino, kad žino, kokia moteris turi atvykti į darbo pokalbį dėl administratorės pareigų pas vyriškos lyties direktorių. Atrodo, lyg jai labiau rūpėtų pokalbis negu man pačiai. Išėjusios iš laiptinės įsėdome į prižiūrėtą Mersedesą ir pajudėjome link mano ateities. Kaip ir minėjo Hana, važiavome gerą pusvalandį. Vietoje atsidūrėme be dešimt dvylika. Privažiavus prie nurodyto adreso pastato mūsų su drauge antakiai kilstelėjo gerokai aukščiau. Stiklinis, modernus pastatas, bent trisdešimties aukštų. Vaitner įmonės logotipo didumas pranešė, kad visas šis įspūdingas statinys priklausė vienai ir tai pačiai įstaigai. Prie įėjimo net stovėjo visus sutinkantis durininkas. Didybė spinduliavo pro kraštus, kad net pradėjau abejoti dėl savo akivaizdaus menkumo.

-Kodėl Derekas nesiūlė man šios darbo vietos?- vis dar apšalusi nuo vaizdo prakalbo dreduotoji.

-Matyt viduje bosas tikrai sukriošelis atšventęs šešiasdešimtemtį,- nerviškai nusijuokiau apkabindama draugę ir išlipau iš automobilio,- o gal ir ne.

-Sėkmės, Paula,- sukikeno.

-Manau man jos net neprireiks,- kilstelėjau su šypsena antakiais ir uždariau dureles,- prašau, nebūk senas sukriošelis,- sušnabždėjau ir užtikrintai žingsniu nukeliavau iki durų.

-Sveiki atvykę į Vaitner,- pradarė duris garbaus amžiaus vyriškis.

-Dėkoju, geros jums dienos,- šyptelėjau vyrui ir jis man nusilenkė padėkodamas.