ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..7..

viršuje - PAULA

//////////

Nusileidusi liftu iš karto patraukiau į mergaičių kambarėlį, į pirmą pasitaikiusią laisvą kabiną. Užrakinau duris ir atsisėdau ant klozeto užsidengdama veidą delnais. Visiška nesėkmė. Mano galvoje sukosi scenarijus, kaip Adrianas man neleidžia tiesiog išeiti ir dar prie visa to pasiūlo darbą. „Tai ne vienas iš tavo romanų, Paula". Čia suknisa realybė, kurioje niekas neinasi kaip per sviestą. Galiausiai, kaip aš atrodau. Kaip laisvo elgesio mergina, kuri vakarus laidžia baruose kamantinėdama nemokamų kokteilių. Jo vietoje aš savęs tikrai nesamdyčiau ir dar mieste apeičiau kilometro spinduliu. Vos prasidėjus pokalbiui jau buvo žinoma jo pabaiga. Vienintelis teigiamas dalykas šioje situacijoje, jog nesugaišau papildomo laiko dirbdama čia. Net jei ir būčiau priimta, neatlaikyčiau streso ir krūvio. O dar kai toks generalinis direktorius, apskritai mano veidas įgautų nuolatinį raudonį. Tai ne man. Aš trokštu rašyti ir leisti knygas. Tai mano tikrasis pašaukimas, kuriuo nei karto nesuabejojau. Nieko kito nemokėjau, dėl ko nesėkmės atveju tikrai palūžčiau šiame kraupiame pasaulyje. Svajoju gyventi savo romanuose. Man privalo pasisekti. Tai vienintelis dalykas dėl ko vis dar sugebu įkvėpti.

Po gero pusvalandžio ar net valandos susikaupiau išeiti iš mergaičių kambarėlio ir galiausiai pažvelgti Hanai į akis. Privalėsiu tai padaryti anksčiau ar vėliau. Išmetusi pasitikinčios savimi moters eiseną palikau tualetą ir pasukau link išėjimo. Mane vėl pasitiko malonus durininkas palinkėdamas geros dienos ir lauksiąs sugrįžtant. Kažkodėl įstrigo jo žodžiai mano galvoje, bet iš karto išskrido kartu su vėju, kai priešais akis pamačiau Hanos automobilį. Atsidusau ir nukeliavusi iki jo įsėdau uždarydama dureles.

-Na?- klustelėjo su šypsena dreduotoji, į kurią vis dar nedrįsau pakelti žvilgsnio,- Kaip sekėsi interviu?

-Klausinėjo įmonės viršininkas, kuris buvo tas pats žavingasis princas iš vakar baro,- atsisukau pakeldama į ją akis,- Adrianas Vaitner.

-Eik tu, rimtai?- išsprogdino akis,- Sakiau, kad jei bus lemta - sutiksi jį.

-Ne taip norėjau sužinoti kuo jis vardu,- burbtelėjau.

-Nerealiai,- vis dar gyveno savo mintyse,- Jis tikriausiai milijonierius, jei tokia įmonę valdo. Ot pakabinai žuvelę,- krykštavo,- Gal dar ir gyvenamąją vietą mums parūpintų? Na žinai, kartu su darbo vieta. Spėju naują automobilį gausi. Ir ne prastą.

-Neprisisvajok,- atsidusau,- Žinojai kas yra Vaitner įmonės direktorius?- paklausiau truputį surimtėjusi ir prisiminusi, kad viskas su juo baigta.

-Ne,- papurtė galvą,- Aš apie šį darbo pasiūlymą žinojau tiek pat kiek ir tu,- įsipatogino kėdėje,- ir šiaip, drauge, kodėl tave egzaminavo būtent jis? Ar to neturėjo daryti tam paskirtas asmuo?

-Aš irgi taip maniau, bet pasirodo tas gražuoliukas, ponas įmonės vadovas, nori akis į akį susitikti su kandidatais,- nejučiomis pavarčiau akis pagalvojusi, kiek buvo pretendenčių į šią darbo vietą, iš kurių - kvapą atimančios patrauklios merginos.

-Tai užteko tik žengti pro duris ir darbas jau tavo?- paklausė su šypsena užvesdama variklį ir išvažiuodama iš aikštelės,- Ane?- nerimo vis dar gyvendama ekstazėje įsivaizduodama, kad Adrianas mus šelps visą gyvenimą,- Sakiau, kad pasiseks. Ne visos turi drauges stilistes.

-Nemanau, kad jam patiko šis barų kekšės įvaizdis, – nutęsiau, bet Hana vis dar su plačia šypseną žvelgė tiesiai į kelią, matyt planuodama mudviejų vestuves.

-Tu dar palauk, pakvies dirbti permąstęs viską ir būtent šis įvaizdis pridės bonuso taškų,- šyptelėjo pusę lūpų,- Jei nepaeis tau, teks man bandyti laimę,- sukikeno.

-Manęs nepakvies,- burbtelėjau su apmaudu veide nusisukdama į langą.

-Nesiparink, viskas bus gerai,- padrąsino man šyptelėjusi puse lūpų.

-Aš rimtai,- atsidusau ir Hana iš karto sukluso.

-Paula?- paklausė jau rimtai, begriūvant jos per greitai susikurtam iliuzijų pasauliui.

-Aš nekompetentinga šiam darbui,- burbtelėjau žvelgdama į aukštus pastatus šiame prašmatniame rajone,- Nesuprantu kaip apskritai galėjau tikėtis kažko iš šio darbo pasiūlymo. Aš čia nepritapčiau.

-Paula, ką pridirbai? Tik nesakyk, kad viską sušikai.

-Aš viduryje pokalbio atsisveikinau ir išėjau padėkojusi už sugaištą laiką, tad matyt būtent taip ir pasielgiau.

-Kodėl, Paulai?- nesuprato truputį pakeldama balsą.

-Hana, neliūdink manęs dar labiau,- nutraukiau burbtelėdama ir blondinė susikoncentravo į kelią nieko nepratarusi.

Likusį laiką iki namų automobilis skendėjo tyloje. Jaučiau kaip Hanai nuotaika bjuro akyse ir dėl to kalčiausia buvau aš. Mintyse pradėjau gailėtis savo priimtų sprendimų. Nederėjo pačiai išeiti iš pokalbio, nes taip tik uždariau duris į darbą, kurio man verkiant reikia. Kad ir kaip bandžiau save įtikinti, kad ateityje tapsiu rašytoja ir administratorės pareigos man būtų per didelis iššūkis, man reikėjo to kvailo stresu perpildyto darbo. Kvailai pasielgiau išeidama viduryje pokalbio ir tik dabar tai supratau. Nebūsiu rašytoja čia ir dabar. Privalau dirbti, kad išgyvenčiau. Su milžinišku darbu ateis ir toji lauktoji sėkmė.

Tik įvažiavus į kiemą ir užgesinus variklį į mane atsisuko Hana. Jos akyse mačiau liūdesį ir galbūt nusivylimą manimi. Aš ir pati dabar jaučiausi prastokai.

-Ryt privalome išsikraustyti,- tarė ramiai.

-Jau ryt?- pasitikslinau, lyg atsakymas pasikeistų,- Ką darysime, Hana?- susirūpinau belipant iš automobilio ir pasukant link laiptinės.

-Man pasiūlė Derekas pagyventi kartu, nes vis gi susitikinėjam,- burbtelėjo žvelgdama tiesiai į mano akis,- Sutikau.

-Aš viską sušikau, tiesa?- nunarinau nosį įžengdama į laikinąją gyvenamąją vietą.

-Mieloji, tai ne tavo kaltė,- apkabino mane draugė,- Tu gabi rašytoja, tik dar pasaulis tau nepasiruošęs.

-Gal kitam gyvenime,- burbtelėjau pažvelgdama į susirūpinusią blondinę.

-Derekas priimtų ir tave,- šyptelėjo gailiai,- kol susirasi darbą.

-Labai tai vertinu,- šyptelėjau per prievartą atgal,- Man reikia pamąstyti,- tarstelėjau ir nuslinkau iki vonios kambario.

Užsirakinusi pažvelgiau į veidrodį įsiremdama rankomis į stalviršį. Negi vėl krisiu į tą pačią duobę? Hana manęs nebeištrauks, nes akivaizdu, kad įdubos mano kelyje yra dažnas rūpestis, kuris nusitempia paskui ir aplinkinius. Apskritai nebeturiu teisės į ją ilgiau remtis. Jau ir taip negaliu atsidėkoti už viską ką man suteikė. Pastogė, draugija, maistas. Aš visą laiką buvau jai našta su savo kaprizais. Jei tik būčiau pripažinta rašytoja su savo milijonais. Net neabejojusi juos visus išdalinčiau mano didžiausiems rėmėjams: Hanai ir tetutei iš ligoninės, už naują širdį. Nieko nėra svarbiau, nei daryti žmones, šalia savęs laimingais. Manau atėjo laikas paklausyti Hanos ir daryti viską, kad ji manimi didžiuotųsi. Privalau išlaikyti mus drauge šiame bute. 

Persibraukiau šukomis per plaukus vis negalėdama atitraukti akių nuo savo silueto atspindyje. Daugybę žmonių svajoja užimti administratoriaus pareigas įtakingoje įmonėje, o aš sugebėjau pati išeiti iš darbo pokalbio. Durnė, kitaip nepavadinsi. Jei būčiau kovojusi nagais dėl vietos, tikrai būčiau tapusi žaviojo princo administratorė. Kiekvieną dieną jį matyčiau. Net nepajutau kaip nuo kvailokų minčių sušilau iš vidaus. Gi ne veltui durininkas leptelėjo lauksiantis sugrįžtant. Tai negali būti pabaiga. Sprendimas priimtas. Ant suknelės užsivilkau ryškiai raudoną švarkelį, su kuriuo atrodžiau kur kas solidžiau ir nužvelgusi save veidrodyje išskuodžiau iš vonios kambario. Pagriebusi paltą bei raktus išskubėjau pro duris kaip viesulas.

-Tu kur?- klustelėjo Hana ateidama.

-Bėgu gelbėti mūsų ateities!- šyptelėjau uždarydama duris.