ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II.. 15 ..II

Praėjo dvi siaubingai ilgos savaitės. Adrianas nei karto nesusisiekė su manimi ar Izabele tęsdamas sielvartą. Po griežto įsakymo laukti namuose, tai vienintelis užsiėmimas paroje. Mano žvilgsnis visuomet buvo nuklydęs į lauko duris, pro kurias laukdavau sugrįžtančio jo. Ta prakeikta rankena, kuri kaip niekada prikaustė žvilgsnį, iš paskutiniųjų laikė likusius sveiko proto trupinėlius. Su kiekviena diena laukimas tapdavo vis labiau nepakeliamas, vienai po kitos žlungant viltims dar kartą išvysti vandenyną. Po mūsų paskutinio pasimatymo jo automobilis vis dar tūnojo neliečiamas mūsų namų garaže. Kelis kartus buvau nuvykusi iki vyro apartamentų Manhatane, bet bergždžiai. Darbe taip pat neišvydau nei jo nei Betričios. Pasiteiravus administracijoje Filipo, buvo tvirtinta, kad jau ilgą laiką nebuvo matyti blyškiaveidės, o dar ilgiau ir pačio Adriano. Jis buvo lyg išnykęs iš šio pasaulio. Neprognozavau savo veiksmų jei kelyje pamatyčiau baltaplaukę, bet prisiekiau sau, kad nudaigočiau plikomis rankomis. Niršau ant jos augindama pyktį savyje. Negi Betričia buvo pasiekusi tokią beprotystės ribą, kad Adrianui leistų mirti kančiose? Jam buvo likusios vos kelios savaitės, ir net tas iš mūsų brutaliai atėmė. Galbūt Adrianas jau kuris laikas nebevaikščiojo ant šiose žemelės ir atėjo laikas jį mintyse palaidoti? Vien nuo tos minties mane nukratydavo šiurpas pakviesdamas ašaras. Nebuvau pasiruošusi ištarti sudie. Viltis pastaruoju metu vienintelė palaikydavo mano gyvastį.

Paskutinių savaičių atmosfera - atvirta pragaro ugnis. Namuose jaučiausi kaip ant adatų. Įtampa pulsavo absoliučiai kiekviename apartamentų kampe, tad jau senokai nesijautė tokia netvarka mūsų gyvenimuose. Izabelė visuomet suirzusi dėl Adriano ir pašlijusių santykių su Hana. Dreduotoji net su manimi per daug neidavo į kontaktą, dėl to tęsiau savo liūdėjimą palikdama ją vieną. Savo mergina turėjo pasirūpinti Izabelė. Žinoma, ir Dianos atsikraustymas sukėlė nemenką suirutę apverčiant viską aukštyn kojomis. Nuo sesers privalėjome slėpti mistinę gyvenimo dalį, o Hana pavargo būti, kaip ji pati minėjo, atpirkimo ožiu. Supratau jos pyktį, nes su Izabele tam tikras temas pasilikdavome tik sau ir ji jautėsi lyg antrame plane per prievarta besirūpindama mano seserimi. Nesijaučiau kalta, kad su raudonplauke rasdavome bendrą kalbą jei pasisukdavo reikalai susiję su mūsų pasauliu, nuo kurio Haną stengėmės apsaugoti apgaubdamos tyla. Dreduotajai dariau paslaugą, kurią, tikėjausi, ateityje įvertins. Žodis "kraugerys" mūsų namuose buvo tariamas paslapčia. Negalėjau išmesti savo sesers už tai, kad buvau glaudžiai susijusi su mistiniu pasauliu. Nežadėjau Dianos vėl prarasti, kai taip sunkiai susitiko mūsų keliai po daugiau nei dvidešimt metų paieškų. Ji buvo mano vienintelė gyva giminaitė, kraujo ryšys. Keista, bet paskutiniu metu būtent Diana ir padėdavo nemąstyti apie Adrianą surasdama papildomos veiklos ar bandydama pralinksminti.

-Apie ką mąstai, sese?- šyptelėjo man Diana priversdama nutraukti stebėjimą į žalvarinę durų rankeną atsisukant į ją.

-Apie tai, kaip pasielgti būtų teisingiausia,- burbtelėjau išspaudusi menką šypseną.

-Oho, koks pritemptas šypsnis,- užvertė akis mane silpnai prajuokindama,- Manau, reikia įsiklausyti ką sako širdis, nes ji žino geriausiai,- šyptelėjo pabučiuodama man skruostą ir nukeliaudama į virtuvę užsiplikyti arbatos.

-Tu teisi,- linktelėjau žvelgdama į besileidžiančius lietaus lašus už lango, mąstydama apie Adriano laukimo pabaigą,- Ačiū, Diana,- šyptelėjau nubėgdama apsiauti sportbačius.

-Kur iškeliauji?- klustelėjo pakeldama antakius,- Aš tau jau užpyliau arbatos.

-Išgauti kelis atsakymus. Nebegaliu sėdėti namuose,- išsišiepiau užsidėdama lengvą, juodą striukę ant geltono džemperio,- Pasakyk Izabelei ir Hanai, kad vakarienės man nedarytų.

-Abejoju, kad Izabelė šiandiena apskritai grįš, o Hana... yra tiesiog Hana,- burbtelėjo.

-Ji šauni panelė,- šyptelėjau,- Susidraugausit dar. Iki.