ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..13..

viršuje - IZABELĖ

//////////

Išvažiavome iš automobilių aikštelės. Kas? Aš su Adrianu. Palaukiau kol jis prikimš pakankamai savo turto į automobilį ir prieš įsėdant jam, sugebėjau įsliūkinti ant galinių sėdynių ir pranykti tarp šlamo, juo užsiklojant. Vis dar nesuprantu, kaip jis vampyriškai manęs nepajautė ar neužuodė. Abejoju, kad jei žinotų, kad aš čia – neišmestų lauk. Negi patikėjo mano melu? Be to, aš gi benamė, o atostogų su Adrianu neatsisakyčiau. Žinoma, dalies, kur žavusis mane demaskuoja – neapgalvojau. Kai ateis tas nelaimingasis epizodas teks suktis iš padėties pasitelkiant improvizaciją.

Kelyje jau prabuvome geras tris valandas, o man jau baisiai paskaudo visą nutirpusį dešinįjį šoną. Neplanavau, kad teks vienoje pozoje išbūti tiek laiko. Apsiversti nerizikavau nes net kvėpavimą bandžiau išlaikyti tolygų. Jei jau tiek laiko prakentėjau tikrai nenoriu būti demaskuota įsipatoginant.

Staiga išgirdau sujudimą, kuris privertė mane suklusti. Greitai buvo pritildyta Queen - Under pressure daina. Ar jis mane užuodė ar tik kažkam skambina?

-Labas, Izabele,- išgirdau Adriano balsą ir nevalingai nugurkiau seilę,- Turiu blogų žinių,- atsiduso,- Ne, bet mane šiąnakt užpuolė pats Hugo... Gyvas, gyvas, bet per plauką... Bijau, kad būtent tai ir reiškia.... Nežinau kaip jis po tiek metų vėl prisikėlė iš numirusiųjų... Žinau, žinau... Šiuo metu važiuoju į vasarnamį... Taip, į vasarnamį važiuoju žiema,- tarė akivaizdžiai pavartydamas akimis,- Būsiu už gero pusvalandžio... Gerai, palauksiu ten... Iki greito, Izabele... Pakalbėsim vietoje... Iki.

Pokalbis pasibaigė ir aš pabandžiau truputį nusikloti žieminę Adriano striukę, taip iškišdama trupinėlį galvos, nes po trijų valandų pritrūkau oro. Vos tai padariusi pajaučiau kaip sukuteno nosį. Visai ne laiku. Su ranka bandžiau staigiai ją užspausti. Čiaudulys nuslinko. Grėsmės nebėra. Nusišypsojau iš absurdiškos situacijos ir tik tada pastebėjau kaip automobilis pradėjo staigiai stabdyti, kol galiausiai pasuko į šalikelę. Adriano rankos spaudė vairą, kad net krumpliai pabaltavo. Jis buvo užsimerkęs ir stipriai suspaudęs lūpas.

-Jūs tikriausiai juokaujate, panele Fost.

Mano akys išsiplėtė, bet vis vien apsimečiau it negyva, nors ir konfiskuota nusikaltimo vietoje. Būtent šios vietos savo gyvenime ir nelaukiau.

-Aš nenusiteikęs žaisti katės ir pelės,- tarė nelabai patenkintu balso tonu.

-Viskas ne taip kaip atrodo,- burbtelėjau eilinę nesąmonę ir galiausiai išsikapsčiusi iš rūbų atsisėdau ant sėdynės.

-Persėskite į priekį,- paliepė piktokai ir aš iš karto paklusau.

-Jau maniau, kad man išlipus - nuvažiuosite,- šyptelėjau bandydama numalšinti užsidegusią atmosferą, bet akivaizdu, kad tik papyliau žibalo.

-Kokį žaidimą jūs žaidžiate?- paklausė suraukęs antakius ir piktai pažvelgęs į mane.

-Aš administratorė, kuri apie jus privalo žinoti viską. Kadangi man nepasakojate pats, nusprendžiau imtis drastiškų priemonių,- paaiškinau ramiai bandydama truputį kilstelėti smakrą.

-Jūs net nebuvote oficialiai priimta,- priminė užsimerkęs ir pirštais pasitrynęs nosies kuprelę,- Ir apskritai, apie ką mes iš vis diskutuojame,- pyktelėjo pakratydamas lengvai galvą.

-Negi mane išmesite šiame baugiame miške?- paklausiau apsidairydama ir suprasdama, kad šis variantas būtų tikrai nekoks.

-Kokiu tikslu jūs savavališkai įsėdote į mano automobilį?- uždavė klausimą jau ramesniu balsu bandydamas tvardytis iš paskutiniųjų.