ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/16/

Stovėjau prie vitrininio lango atsirėmusi į jo rėmą, su moliniu puodeliu raminančios arbatos rankose. Žvelgiau į šokinėjančias naktines miesto švieseles kiek primerkdama akis. Mano mažoji mergaitė galėjo būti absoliučiai bet kurioje miesto...pasaulio vietoje išsigandusi ir pasimetusi, besišaukianti mamos. Kad ir kaip nuovargis laužė kaulus, bandžiau mintimis jai siųsti savo likusias jėgas ir pažadą dar pasimatyti netolimoje ateityje. Tai viskas ko galėjau imtis neblogindama situacijos savo nesibaigiančiomis isterijomis bei prakeiksmais jos pagrobėjams. Visgi teko pripažinti, jog buvau viena išsigandusi chaotiškų veiksmų auka. Adrianas pažadėjo ją sugrąžinti man nežinomais kanalais, tad gelbėjimo misijos vadžias perleidau tam, kuris turėjo planą ar bent jau suvokė ko reikėtų imtis. Vis dar logiškai nesujungiau taškų kodėl besąlygiškai pasitikėjau kraugeriu Toreadoru, kai prieš kelis metus nesigręždama nuo jo bėgau pro šių apartamentų duris tikėdamasi nebesugrįžti. Tikriausiai Adrianas visuomet turėjo tą keistą mistišką poveikį, nes bet kuriuo momentu visi keliai vesdavo pas jį. Pasitikėjau likimu atiduodama jam visą save tam kas dar tik laukė manęs.

Gurktelėjau pravėsusios arbatos ir labiau įsitaisiusi, stiklo atspindyje pastebėjau už manęs, tolėliau, stovintį Adrianą. Po paskutinio pokalbio, prieš gerą valandą, tarp mūsų stojo mirtina tyla. Įtikinau save, jog nenorėjau trukdyti Mijos išlaisvinimo misijai, apie kurią vis dar sklandė keli ar keliasdešimt neatsakytų klausimų. Po velniais, aš pati vis dar buvau su šimtas viena paslaptimi tikėdamasi vieną dieną išsilaisvinti iš šio užmaršties labirinto gniaužtų. Ir pirmą kartą tame labirinte išvydau pažįstamas žydras akis, kurios šiuo metu buvo įsmeigtos į mane. Jo žvilgsnis nardė mano visu siluetu. Kas buvo šio žaviojo vyro galvoje žvelgiant į mane? Ar mintyse kūrėsi nebylūs scenarijai, slapčiausi norai bei neišsipildžiusios užgaidos? Jau kelintą kartą jį pagavau slapčia mane nužvelginėjant, besitikint, jog nepastebiu. Šiuo atžvilgiu jis buvo toks pat naivus kaip ir aš. Mes buvome lyg du pasimetę asmenys, bandantys surasti atsakymus vienas kito buvime.

-Kiek laiko žadi mane paslapčiomis stebėti?- prabilau pirmoji, galiausiai atsigręždama atgal ir įsmeigdama žvilgsnį į iš ties kerintį vyrą, nepriekaištinga laikysena.

-Nors ir iki rytmečio aušros,- pasigirdo kambaryje švelnus balso tonas šnabždesio pavidalu, dėl kurio silpnai šyptelėjau vis dar nenuleisdama akių,- Ar jūs laiminga, panele Fost?- paklausė kiek tyliau apsilaižydamas lūpas ir mano žvilgsniui pagavus judesį patikslino,- Ar Loganas daro jus laiminga?

-Jis man labai svarbus...- nutilau kai pajaučiau momentinį skausmą smilkinių srityje.

Ligoninėje sėdžiu ant medinės kėdės laikydama merginos ranką „Hana, mes prieš pasaulį, pameni?"

-Kaip jaučiatės?- susirūpino jis žengtelėjęs porą žingsnių pirmyn, kai aš trumpam prisimerkiau sugrįždama į šį pasaulį po keistos vizijos.

-Būna ir geriau, ponas Vaitner,- silpnai atsidusau žengtelėdama kelis žingsnius link sofos šalimais ir prisėsdama ant jos atlošo,- Būna ir geriau,- tyliau pakartojau padedama puodelį ant stiklinio stalo ir giliai atsidususi persibraukiau rankomis per kiek susivėlusius plaukus,- Raminančios arbatos neveikia. Man reikia atsakymų,- tariau vėl įstatydama akis į kostiumuotajį, tikėdamasi išgirsti bent porą paguodžiančių sakinių,- Manau mums reikia į ligoninę,- konstatavau faktą pastebėdama Adriano stipriau suspaustas lūpas, o ne už ilgo ir silpną galvos linktelėjimą.

-Jūs teisi. Mums metas į ligoninę,- patvirtino ir mano širdis dėl kol kas nežinomų priežasčių nusirito į kulnus.

Po Adriano patvirtinimo aš greitai šokau į patogų, žalsvą sportinį kostiumėlį bei patogią sportinę avalynę ir jau ne už ilgo palikome apartamentus. Jau gerą pusvalandį riedėjome gatve Adriano Ford Mustango markės automobilyje. Bandžiau išsilaisvinti iš nesibaigiančių minčių kalėjimo, tad švelniai perbraukiau ranka per automobilio odinę sėdynę, kuri buvo lyg įgėrusi dalį mano gyvenimo. Lėtai įkvėpiau užsimerkdama, bandydama sugerti visą ore tvyrantį pažįstamą kvapą. Nenorėjau palikti nė trupinėlio, nors ir jaučiausi lengvvai apspangusi nuo naujai įplaukiančių vidinių išgyvenimų. Tikriausiai suveikė serumas, suaktyvėjusių smegenų veikla bei pasirodžiusi vizija, nes bevažiuojant į ligoninę mintys pačios bandė nupiešti pamirštos merginos malonius veido bruožus bei šviesią dredų kupetą ant galvos. Teko pripažinti, jog kuo arčiau buvome galutinio taško, tuo greičiau plakė mano širdis ketindama išlipti iš krūtinės. Mergina kelis kartus buvo šmėstelėjusi mano atmintyje, bet be jokio konkretesnio konteksto. Nežinojau ko tikėtis apart išblankusioje vizijoje matytos pacientės metalinėje palatos lovoje.