ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..29..

viršuje - PAULA

/////

Užsisvajojusi nepajutau kaip Hana užgesino variklį Vaitner įmonės automobilių garaže. Visi sėdėjome tyloje, nors ir rudaakis buvo sunkiai sužeistas, dėl ko skubiai reikėjo pagalbos. Aš bijojau tiesos, Hana bijojo tiesos, o Derekas atrodė kaip niekad ramus, nors ir nuklydęs į susimąstymus. Gal visas šis pokalbis privertė jį permąstyti savo gyvenimą? O gal žadėjo iškrėsti kokią kvailystę? O gal jis melavo dėl Adriano mus įveldamas į kažkokį kvailą žaidimą su Gerardu? Sužinosime ne už ilgo. Giliai įkvėpusi bei sukaupusi visas jėgas pradariau dureles, o mano pavyzdžiu pasekė ir Hana. Su dreduotaja padėjome Derekui išsiropšti iš automobilio. Jis jautėsi stebėtinai neblogai, kaip su nutrūkusia koja iš kurios vis dar tekėjo kraujas. Pirmiausia bandžiau pradaryti duris, pro kurias mane išsivedė Adrianas tą naktį, kai pamačiau jo virsmą vampyru. Deja, buvo užrakintos, o tai signalizavo, kad teks brautis pro pagrindinį įėjimą, o ši mintis manęs tikrai nežavėjo. Tikėjausi, kad vakaras nebuvo per vėlus mūsų užsibrėžtiems tikslams, nes absoliučiai nesigaudžiau laike. Net negalėjau nusakyti kiek dienų praėjo nuo paskutinio mūsų pasimatymo su žaviuoju.

Priėjus prie paradinių durių durininko Deivo ar apsaugos nepastebėjau, dėl ko buvau maloniai nustebinta. Lėtokai, bet galiausiai įsliūkinome į vidų, kuriame knibždėte knibždėjo žmonių ar į juos panašių šaltaodžių. Nereiėjo net spėlioti, kokiais pasibaisėjimo žvilgsniais nužiūrėjo mūsų purviną ir kraujuotą trijulę. Pasukus link lifto mus iš karto pasitiko Olivijos balselis, priversdamas nepatenkintai užsimerkti.

-Pone, jums reikalinga skubi pagalba?- pasiteiravo kiek išsigandusiu balseliu.

-Ne, susitvarkysim,- burbtelėjau ir ji iš karto atkreipė į mane dėmesį atpažindama .

-Ką visa tai reiškia?- pasibaisėjo, bet nesupratau ar dėl mūsų nereprezentatyvių išvaizdų ar tempiamo Dereko be kojos. Jos akyse šmeižavo išgąstis,- Viskas, kviečiu apsaugą ir policiją,- pareiškė kulniukais taukšėdama ligi registratūros.

-Derekai, privalome nuskristi iki lifto,- tarstelėjau kaip pamačiau atsiveriančias jo duris su išsigandusiu žmogumi, kuris žengtelėjo link sienos bandydamas pasprukti,- Dabar.

-Aš pasiruošęs,- tarstelėjo pasišokinėdamas kai pastebėjau užsiveriančias duris.

-Mėšlas,- susiraukiau pamačiusi, kaip Hana greitai pribėgusi įkišo koją, taip priversdama duris vėl prasiverti,- Šaunuolė,- šyptelėjau jai.

Hana padėjo įvilkti Dereką į liftą ir nuspaudus dvidešimt septintą aukštą užsivėrė durys. Giliai kvėpavome gaudydami orą, bet buvome laimingi, nes mums velniškai pasisekė. Net neabejojau, kad Olivijos apsauga jau buvo iškviesta ir prisistatys už kelių minučių norėdami purvinuosius įsibrovėlius išvyti iš pastato. Mums žūt būt reikėjo pasiekti Adriano kabinetą ir jame rasti jį. Aš net išspaudžiau šypsenėlę supratusi, kad sunkiausioji dalis jau buvo įveikta. Vos prasidarius durims ir žengus pirmuosius žingsnius šypsena veide greitai nugeso. Priešais mus stovėjo du milžiniški, lyg pripumpuoti steroidų, apsauginiai su nepatenkintomis išraiškomis. Net prasižiojau nužvelgdama juos visu ūgiu.

-Reikalaujame leistis su mumis, nes priešingu atveju bus panaudota jėga,- išdėstė vienas iš milžinų.

-Adrianai!- sušukau iš visos prikimusios gerklės ir iš karto susilaukiau vyrų surauktų antakių,- Adrianai!

Vyrai iš karto griebė mus už rankų ir bandė įstumti atgal į liftą. Jau teko žengti žingsnį atgal kai nuoširdžiai susirūpinau, kad mus nepavyks prisibelsti iki Adriano, nes galiūnai rimtai žiūrėjo į savo darbą. Apsauginiai nė nemirktelėjus sugrūdo mus į liftą lyg agurkus į sloviką.  Beliko tik  įsisprausti jiems patiems, nuspausti mygtuką apačion ir mes oficialiai būsime susimovę. Norėjau prasmukti pro milžinus, bet jie nepaliko net menkiausio tarpelio. Susirūpinusiai pažvelgiau į Haną mintimis rėkdama, kad tuojau pat turime imtis veiksmų. Ji giliai įkvėpusi linktelėjo ir trinktelėjo vienam iš apsauginių per skruostą, kad net jis užraudo akyse. Vyras susiraukė pažvelgęs į dreduotąją.

-Kaip drįstate mane liesti?!- sušuko Hana atsistodama į kovinę būseną.

-Kabinėjatės prie mano moters?- įsikišo į pokalbį Derekas sugriebdamas kitam už dilbio.

Apsauginis sutriko, kai kitas pasisuko labiau į jį suimdamas Dereką už peties. Aš nutaikiusi puikią progą pralindau pro jo pažastį ir pasileidau bėgti koridoriumi link Adriano kabineto lyg bėgikas olimpiadoje. Mano finišas buvo koridoriaus gale – Adriano kabineto durys, kurios atrodė visai čia pat, vos porą metrų. Nors mintyse klykiau iš džiaugsmo dėl susiklosčiusios situacijos, mano kūnas nebuvo tuo patenkintas net ir gyslose pompuojant adrenalinui. Kaip tyčia buvau išsekusi nuo nevalgymo bei streso, tad mano kojos pynėsi kaip sugebėjo. Nereikėjo net žvilgtelėti per petį suvokiant, kad vienas iš apsauginių atididundėjo link manęs bent penkis kartus greičiau nei judėjau pati. Kai jau liko vos keli metrai ištiesiau ranką link rankenos ir pajaučiau kaip mane pačiupo už kojos, skaudžiai parversdamas ant žemės kaip imtynininkas.

-Adrianai!- surikau iš visos gerklės, kai buvau staiga pakelta už liemens į orą it pūkelis,- Adrianai!- vis nepraradau vilties būti išgirstai.

Duok Dieve, kad jis kabinete, nes kitu atveju už pusvalandžio sėdėsiu policijos nuovadoje su prisipažinimu, kad buvau Dereko nelegalaus sandėlio sprogimo bendrininkė. Taip pat nebesitikėjau gauti antrą šansą čia dirbti, nes akivaizdžiai visiems išplėstaakiams darbuotojams padariau nemenką įspūdį. Pakėliau galvą žvelgdama į duris, telepatiškai bandydama jas atverti. Haną tai prisikviečiau kalėjime, bet akivaizdu, kad su durimis tai neveikė.

-Po velniais, Adrianai!- išrėkiau besispardydama ir mano didžiai nuostabai prasivėrė direktoriaus kabineto durys, dėl ko mano akys plačiai atsivėrė lyg tuo nepatikėdamos,- Adrianai,- suburbėjau išvydusį jį gyvą.

-Kas čia vyksta?- paklausė surauktais antakiais nužvelgęs dulkiną mane milžiniško apsauginio glėby.

-Tuojau, viršininke, viską sutvarkysime,- burbtelėjo nešdamasis mane koridoriumi link lifto.

-Adrianai?- pažvelgiau į jį per petį, bandydama suvokti visa ko tikrumą.

-Paleiskite merginą, Todai,- liepė žengdamas iš kabineto.

-Bet ji...- pradėjo galiūnas, bet susilaukęs pakelto Adriano antakio padarė kaip liepiamas.

Vos buvau paleista iš glėbio nesusivaldžiusi pasileidau bėgti link Adriano. Vėl pasijaučiau kaip sulėtintame filme. Nors tarp mūsų buvo vos keli metrai, atrodė, kad bėgau amžinybę. Mano nustebusią išraišką momentaliai pakeitė plati šypsena, kurią įžvelgiau ir jo veide. Kažkur viduje nebesitikėjau išgyventi šio momento, tad mano laimę jį išvydus buvo galima padauginti iš milijono. Šokau Adrianui į glėbį ir stipriai įsitvėriau, lyg būtume matęsi tik prieš du gyvenimus. Jis truputį susvyravo ir mes kritome ant kelių. Susiraukiau užsimerkdama ir panardindama veidą jo kaklo linkyje. Adrianas tikras. Jis spaudė mane glėbyje visą murziną prie savo tobulo kostiumo. Buvau be galo laiminga, kad Derekas nemelavo dėl Adriano gyvasties. Akys drėko iš džiaugsmo, suvokus, kad tai dar ne mūsų pabaiga. Nenorėjau jo paleisti, bet žinojau, kad privalėjau. Lėtai atsitraukusi pažvelgiau į taip išsiilgtą žydrynę.

-Atleisk, aš purvina,- išsišiepiau besikaupiant ašaroms, bandant jas sutvardyti.

-Atleiskite, kad neradau jūsų pirmas,- šypsojosi akimis švelniai delnu prilietęs mano skruostą ir taip priversdamas trumpam užsimerkti ir pajusti akimirką.

-Adrianai,- šyptelėjau prasimerkusi ir supratusi, kad be šio vyro nebegalėjau gyventi,- Aš...- burbtelėjau apsilaižydama lūpas.

-Džiaugiuosi jumis matydamas,- šypsojosi man vienai priversdamas širdį beveik išlipti.

-Pone Vaitner, ką daryti su tais dviem?- klustelėjo milžinas sutrukdydamas intymią akimirką ir priversdamas mus atsisukti link liftų.

-Tuos du...- pradėjo piktokai Adrianas pradanginęs šypseną po piktesne kauke.

-Jie su manimi, Adrianai,- paaiškinau susilaukdama jo klausiamos išraiškos,- Derekas taip pat.

-Tuomet į mano kabinetą,- tarstelėjo atsistodamas.

-Aš tau viską paaiškinsiu,- sušnabždėjau pajusdama Adriano įsitempusį kūną.

-Nesu tikras ar noriu žinoti,- atšnabždėjo pasukdamas link kabineto ir palikdamas mane ant kiliminės dangos drebančia širdimi.