ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..9..

viršuje - PAULA

//////////

Ėjome gatve su Adrianu link netoliese esančios kavinukės ir vis negalėjau patikėti, kad žavingasis buvo tikras ir žingsniavo šalia manęs. Galėjau užuosti jo kojas pakertančius kvepalus. Labiau tikėtina, kad pamačiusi jį posėdžių salėje nualpau ir dabar mano smegenys kuria neįtikėtinus vaizdinius. Nenustebsiu, jei atsipeikėčiau ligoninėje po širdies smūgio. Ką jau ką, bet ją jau turiu saugoti. Kambariokė Hana visad bando mane gelbėti iš sudėtingų ir keliančių nerimą situacijų. Ji vienintelė, kuriai papasakojau kas vyko su mano širdele. Kol buvau maža nelabai ir jaučiau, kad iš vidaus buvau truputi kitokia nei kiti vaikai. Kai paaugau ir pradėjau daugiau judėti, iš karto prasidėjo rimtesnės problemos. Iš pradžių nieko išskirtinio nejutau, apart silpnumo, bet po to prisidėjo ir galvos svaigimas, apetito trūkumas, veido blyškumas, kojų tynimas. Tik po laiko, vaikų globos namuose, buvau nuvesta pas seselę apžiūrai, nes iš pradžių manė, kad apsimetinėju. Galiausiai pasirodžius specialistui ne už ilgo pradėjau lankytis ligoninėse, kaip antruose namuose. Bandė operuoti, bet susilaukiau tik dar daugiau komplikacijų. Po daugybės tyrimų sužinojau, kad susirgau dilatacine kardiomiopatija, kuri pasireiškia širdies raumenų sutrikimu. Nebepadėjo net medikamentinis gydymas. Vienintelė išeitis buvo širdies transplantacija. Gyvenau vaikų globos namuose, tad už mano naują širdį niekas nepastovėjo. Supratau jau tada, kad gyvenimas neteisingas vaikams, neturintiems šeimos ir finansinio palaikymo. Gyvenau ligoninėje ir svajojau, kad kada nors pradėsiu lankyti mokyklą. Kai sukako devyneri lyg iš giedro dangaus nusileido geraširdė moteriškė, kuri man palaikydavo kompaniją kartą per mėnesį. Jau tada aš jai papasakojau, kad mano svajonė yra tapti rašytoja. Rodydavau jai savo piešinius ir parašytas pasakas. Moteris stebėjosi mano minčių dėstymu tokiame amžiuje ir nesijuokė iš mano vaikiškų svajonių ir vampyrų idealizavimo. Ji tik pritariamai linksėdavo ir sakydavo „Viskas gyvenime atsitinka ne atsitiktinai". Tai tapo mano gyvenimo moto, kuris visada primena, kad aš ne viena ir viskas pasaulyje turi prasmę. Tada, ligoninėje, net nepajaučiau, kaip ta senyvo amžiaus moteris, kurią vadinau Mija, tapo mano geriausia drauge atstojančią tikrąją motiną. Gaila, bet vieną diena ji nebepasirodė, o man staigiai buvo atliekama transplantacija dėl surasto donoro. Įvyko stebuklas, kuris mane išgelbėjo. Būdama maža nesupratau, kodėl toji moteriškė nustojo mane lankyti, kol po keleto metų pasidomėjau ir suradau, kad būtent ji ir buvo sąraše į mano donorų sąrašą. Niekada neišsiaiškinau dėl ko ji mirė, bet jai būsiu dėkinga per amžius. Mano širdis yra ne mano, o tos geros senyvos moters. Jaučiu, kad ta nuostabi moteris mano angelas sargas, kuris lydi mane kiekviename žingsnyje. Ji pratęsė mano gyvenimą, leido lankyti mokyklą, augti patikint svajonėmis, džiaugtis nakties dangumi ir tiesiog gyventi. Visados jai būsiu dėkinga, dėl to iš visų jėgų stengiuosi gyventi už mus abi ir būti dvigubai geresniu žmogumi. Kiekviena diena yra dovana, kurios nevalia švaistyti.

Atrodė, kad mintyse peržvelgiau puse savo gyvenimo, kol atsipeikėjau nuo Adriano balso.

-Apie ką užsisvajojote?- pasiteiravo ir apsižvalgiusi supratau, kad mes jau kavinukėje.

-Apie gyvenimą,- šyptelėjau prisėdusi prie ovalaus stalo, kuris buvo šalia lango,- Koks jis keistai nuostabus,- tariau užsisvajojusi žvelgdama pro stiklą į nakties šviesas,- Žinai, Adrianai, gyvenimas lyg teatro uždanga,- burbtelėjau, bet greitai pasijaučiau nepatogiai,- Turiu omenyje, ponas Vaitner.

-Už kurios tūno didžiausios mūsų paslaptys?- paklausė raminančiu balsu priversdamas į jį atsisukti ir sutikti jo žydras akis.

-Būtent,- nebyliai sušnabždėjau nesigėdindama ir nužvelgdama kiekvieną jo veido detalę.

Priešais mane sėdinčio vyro patrauklumas kerėjo ir baugino vienu metu. Gasdino, nes visados, tokios simpatiškos teatro uždangos slėpdavo daugiausia paslapčių. O žavėjo, nes jo išvaizda atrodė tokia mistiška ir tokia sava, kad net neabejojau, kad Adrianas keliaus į mano romano pagrindinius herojus. Vos žvelgiant į jo akis apimdavo noras išsitraukti bloknotą ir pradėti rašyti čia ir dabar. Norėjau kurti eiles, sonetus, romanus, paveikslus, dainas. Po truputį nugesinta ugnelė vėl pradėjo stipriau rusenti. Manau, atradau savo mūzą, įkvėpėją. Vos jam atsidūrus šalia mano širdis įsisiautėja, ir net truputį išsigąstu ar ne per daug adrenalino patiriu vien būdama prie šio pono.