ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..15..

viršuje - PAULA

/////

Kai įsukome į kiemą jau buvo gerokai sutemę. Vienintelis šviesos šaltinis sklido iš rąstinio namuko, kuriame be abejo ilsėjosi jo žiežula žmonikė. Nervingai apsilaižiusi lūpas nuskubėjau paskui Adrianą link savo laikinosios buveinės. Bandžiau per daug nemąstyti kokios audringos reakcijos susilauksiu vien dar kartą čia pasirodydama. Kažkur viduje tikėjausi, kad nebūsiu sudraskyta Izabelės, o jei ir iškils pavojus mano gyvasčiai, didvyriškai išgelbės Adrianas. Su tomis mintimis žavusis džentelmeniškai, kaip visada, pradarė duris ir įleido mane pirmą. Šyptelėjau linktelėjusi galva nuo tokio mažyčio, bet malonaus gesto. Vos žengus kelis žingsnius mane pasitiko romantiška prieblandos aplinka su daugybę žvakių ir įpykusi Izabelės veido išraiška. Tikriausiai būsiu sujaukusi jos romantiškos nakties planus su žaviuoju.

-Tu ją vėl parsivežei?!- pasiuto staigiai pakilusi nuo odinio krėslo,- Kurios atsikratyk ja dalies nesupratai?

-Ji pažįsta Dereką,- burbtelėjo parodydamas delnu man prisėsti ant suoliuko, prie lango,- Dereką Haris.

-Ką?- nustebo ugningoji įsmeigusi į mane savo akis,- Iš kur?

-Jis užregistravo Paulą į darbo pokalbį,- paaiškino žavusis ir moteris iškaro suraukė kaktą.

-Jį jau paleido?

-Paleido.

-Tai gal ji pavojinga? Masalas ar kokia Dereko šnipė,- išspjovė žodžius sunerdama rankas ant krūtinės.

-Tikrai nepavojingesnė už Hugo,- atsiduso žydraakis įkritęs į sofą.

-Tu man paaiškink, ką tas psichinis veikia Niujorke?- prisėdo šalia Adriano pikčiurna, taip nebekreipdama dėmesio į atokiai sėdinčia mane.

-Neįsivaizduoju,- burbtelėjo ranka persibraukęs per plaukus,- Čia ne jų zona. Galima daryti prielaidą, kad jie čia dėl vienintelės priežasties.

-Negi manai, kad jie sužinojo apie tavo serumus?

-Jau senokai nutekėjo informacija apie mano farmacijos įmonę,- vėl atsiduso užsimerkęs,- Neatmetu idėjos, kad Paula buvo pasiųsta išsiaiškinti kur serumai ir kiti dokumentai.

-Suknistas Derekas. Tikrai bus viską išdavęs,- burbtelėjo pykčio prisotintu balsu raudonplaukė žvilgtelėjusi į mane ir privertusi staigiai susidomėti veiksmu pro langą,- Ar tavęs niekas nemokė, kad nemandagu klausytis svetimų pokalbių?- iškošė per sukąstus dantis,- Žmogysta.

-Iš kur tiek pykčio pas tokią smulkią merginą?- burbtelėjau išeidama pro duris į lauką,- Kaip kokia čiuvava.

-Ką tu pasakei?!- pakilo Izabelė nuo sofos išplėtusi akis ir suspausdama kumštį.

-Izabele,- kreipėsi Adrianas pagriebdamas ją už rankos ir priversdamas pažvelgti į jį,- Nereikia tavo sunkaus charakterio.

Greitai uždariau duris pasišalindama iš užsidegusios atmosferos viduje. Vis dar negalėjau atsitokėti po tokios keistai ilgos dienos. Jei ne Adrianas jau tikriausiai gulėčiau sudraskyta miško glūdumoje. Iš Izabelės akivaizdu, kad vampyrų tikrai būna įvairių. Norėčiau tikėti, kad ji didžiausia piktadarė, bet iš nugirsto pokalbio supratau, kad daug baisesnis yra minimas Hugo. Neįsivaizdavau kaip stipriai jis yra pavojingas gyvybei, bet žinojau, kad tai absoliučiai ne mano reikalas ir nosies kišti ne į savo reikalus, pasak Izabelės, nederėtų.

Atsidusau žvelgdama į giedrą, žvaigždėtą dangų, kuris užbūrė nuo pirmųjų akimirkų. Pradėjau jungti žvaigždes į nematomus paveikslus. Nupiešiau šunį, su ilgom ausimis ir karūną, o po to ir aligatorių su trumpom kojom ir trim dantim. Išsišiepiau kaip maža mergaitė patenkinusi savo užgaidą. Kai gyvenau vaikų namuose, tai buvo mano viena mėgstamiausių veiklų. Gal iš to ir išsiugdė kūrybiškumas ir rišlesnis minčių dėstymas. Prisiminusi vaikų namus atsiminiau ir Haną, kuriai grėsė pavojus dėl žmogžudžio vaikino apie kurio juodus darbelius vargu ar žinojo. Negalėjau prarasti svarbiausio gyvenime žmogaus. Privalėjau kažko imtis. Iš karto sugraibiau mobilųjį ir įvedusi dreduotosios numerį jį prisidėjau prie ausies. Prisėdusi ant terasoje pastatyto tamsaus, medinio suoliuko klausiausi nieko gero nepranešančių pypsėjimų.