ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/24/

-Buveinės adresas nutekėjo. Čia nebesaugu nei tau nei Mijai. Laukia eilinį kartą persikėlimas,- skambėjo Logano balsas lyg aidas kambaryje man vis dar bandant suvokti realios grėsmės mastą man būnant KK buveinėje,- Kelsimės kartu, tiesa?

Pirma Logano monologo dalis nuteikė gana teigiamai pabėgimo nuotaikai, bet paskutinis sakinys sugrąžino į tikrovę, kurioje vadinamasis sužadėtinis buvo vienas iš geriausių bei ištikimiausių Džeikobo pėstininkų. Ar aš buvau per naivi tikėdamasi Logano ištikimybės po visko kas nutiko per paskutiniąsias dienas? Tai nebe senasis gyvenimas su aiškiai sudėliota dienotvarke bei tiesomis. Tai buvo be abejo kiek per didelis kąsnis nurijimui tiek man tiek meilę prisiekiančiam vyrui, tad nebuvau tikra jog kelionės tęsimas su Džeikobu priešaky buvo protingiausias sprendimas. Galbūt Loganui, bet ne man ir mažajai Mijai. Net neabejojau, jog visi gražūs santykiai pasibaigtų skausmo upe sužinojus kokios spalvos kraujas tekėjo mano bei dukrytės gyslose. Neturėjau atsakymo toms mėlynoms akims į klausimą, kuris vis dar buvo pakibęs ore lyg virvinė kilpa po kaklu. Ar egzistavo teisingas atsakymas tokiu trapiu momentu? Ar aš sutikčiau persikelti vien tik vedina baimės prarasti viską ką susikūrėme drauge? Kol kas mano gyvenimas byrėjo į šipulius su kiekviena praeinančią valanda pradedant nuo Mijos dingimo, baigiant Hanos nestabilia sveikata bei Adriano pabėgimu. Tik Loganas priešakyje atrodė realiausia mano ateities versija vis išdygstanti sunkesniu momentu lyg pasaulio gelbėtojas. Galbūt saugumo jausmas buvo lyg iliuzija mintyse bandant užsikabinti už kažko tikro. Stabilus gyvenimas su Mija KK būstinėje buvo mano prioritetas ir tik jį temačiau paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Aplink girdimas tiesas formavosi mano naujas pasaulio bei supančios aplinkos supratimas. Visą tai atrodė taip tikra iki kol nesusisuko galvelė reikalaudama pokyčių bei naujų nuotykių. Jų gavau su kaupu kai mano kelią perkirto kraugeriai, kurie buvo toli nuo aprašytųjų pasišlykštėtinų monstrų knygose. Galbūt Adriano Toreadorų kerai, o galbūt kita KK organizacijos slepiama „tiesos" pusė paskatino plačiau prasimerkti perkošiant bet kokią naują ir seną informacijas. Pasitikėjimas gyvenamąją vieta griuvo man pilnai paneriant į pamirštąjį gyvenimą. Visi prisiminimai lyg suformavo mane iš naujo sudėliojant visas trūkstamas dalis į pustuščią pūzlę. Pagaliau pripažinau sau, jog tapau viena iš vadinamųjų monstrų ir deja tai užklijavo milžinišką taikinį ant mano bei dukrytės nugarų. Galimai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tiek laiko ignoravau šį faktą. Buvo lengviau gyventi gyvenimą užmerktomis akimis, nes tuomet patikėčiau išgalvotu saugumu persikeliant su KK į naujas patalpas. Be abejonės Džeikobas pasirūpintų jog mus su Adrianu skirtų bent vienas vandenynas ir niekas neišgirstų mano kančių tamsiame rūsyje bandant išgauti visą sužinotą informaciją besibičiuliaujant su kraugeriais.

Adrianas požemiuose prirakintas grandinėmis garsiai šniopupja, o į jo kaktą nusitaikomas šaunamasis ginklas. Keli gilūs įkvėpiai ir tuomet paleidžiama kulka.

Net šoktelėjau iš netikėtumo susiimdama už krūtinės, lyg šūvio susilaukusi pati. Štai kaip pasitiko mane buvusi saugiausia zona – mūsų kambarys, į kurį sugrįžome po kiek daugiau nei amžinybės laiko. Tokios stiprios vizijos dar nebuvau patyrusi, tad ji tikrai išmušė mane iš kvėpavimo ritmo jį sutankindama. Atrodė trūksta oro bemažėjančioje patalpoje, iš kurios privalėjau išsinešdinti ir nedelsiant.

-Ei ei, Paula. Kas nutiko?- susirūpino šalimais prie lovos prisėdamas Loganas suimdama mane už pečių,- Kaip jautiesi? Ar viskas gerai?- klausinėjo surauktais antakiais galiausiai greitai pripylęs stiklinę vandens ją atnešė brukdamas į ranką,- Štai, atsigerk, pagerės.

-Aš turiu...- burbtelėjau nerišliai pakildama staigiai nuo lovos ir greitai peržvelgdama per kambarį nustūmiau Logano ranką su stikline išskubėdama pro duris.

-Paula!- sušuko Loganas išskuosdamas iš paskos.

Tankiai kvėpavau stebėdama savo kojas greitai bedėliojamas tiesiai koridoriumi, lyg levituodama ore. Nemačiau šalimais praeivių, kurie nepatenkinti numetė bent kelias replikas ar kreivus žvilgsnius. Jie buvo mažiausias mano susirūpinimas, nes širdis daužėsi, o delnai prakaitavo man mintyse vis kartojant matytą viziją. Vis pasitrindama akis bandžiau sugalvoti, kaip apeiti žvilgsnis į ateitį sistemą, jog matyti vaizdiniai nepasikartotų realybėje. Gi tai ką regėjau prieš savo akis buvo... Adriano egzekucija. Galbūt tai buvo tik perspėjimas, o ne realus įvykis? Man patiko ši hipotezė, net kai širdis plakė per greitai kratydama galva į šonus ir prašydama paskubėti. Tai buvo siaubinga vizija su limituotu kiekiu laiko. Kaip apskritai galėjau išgelbėti kraugerį KK būstinėje kai pačiai grėsmė kvėpavo į nugarą? Ką apskritai Adrianas veikė požemiuose surakintas grandinėmis? Ar jį sučiupo Džeikobas bekeliaujant pas Nosferatus? Situacija buvo siaubingai nepavydėtina ir aš tiesiog elgiausi negalvodama, nes papildomo laiko apmąstymams neturėjau. Viskas kas buvo mano kišenėje tai kelios aukso vertės minutės, dėl to bėgau tekina pristigdama net elementariausio oro. Nardydama koridoriais pasukau į laiptinę, bandydama nepavėluoti į... galimai Adriano žūtį, tad taupydama brangų laiką prašokinėjau po keletą laiptų. Stebėjausi kaip vidumi jaučiau kuriais koridoriais privalėjau keliauti, nes regėtame vaizdinyje Adrianas buvo nematytoje vietoje.

-Kur tu bėgi, Paula?!- pasigirdo iš paskos besivijantis Loganas,- Mums čia negalima! Prašau, sustok!

-Koks... koks durų kodas?- klustelėjau kiek uždususi kai stabtelėjau atsitrenkusi į masyvias metalines duris,- Koks kodas?- pakartojau kiek garsiau greitai atsisukdama į jį veidu ir susilaukdama Logano kiek surauktų antakių bei belakstančių akių po mano veidą bei užvertas duris.

-Kas vyksta, Paula?- tepaklausė švaistydamas Adriano brangų gyvasties laiką,- Ką mes čia veikiame? Tik nesakyk, jog ši beprotybė dėl Adr...

-Loganai, prašau, suvesk suknistą kodą,- tariau trumpam net užsimerkdama, bandydama išlikti kaip labiau ramesnė,- Mes neturime pakankamai laiko ir aš žinau, jog šių durų kodas tavo galvoje,- tariau kuo lėčiau, nes buvau aklavietėje ir Loganas vienintėlis galėjo padėti,- Prašau?- prasimerkiau suraukdama gailiau antakius.

-Aš neturiu žalio supratimo kas čia dedasi,- sunkiau atsiduso galiausiai atsisukdamas į užraktą ir dar kartą mane lėtai nužvelgęs suvedė aštuonženklį numerį,- Dalykai kuriuos darau dėl tavęs kartais peržengia visas ribas...

-Ačiū,- padėkojau iš karto pralįsdama pro siaurą tarpelį vidun.

-Paula,- lyg bandė riktelt galiausiai sumažindamas decibelus, nes abu jautėme kokioje pavojingoje zonoje atsidūrėme,- Be abejo pasigailėsiu...

Net oras atšalo keliais laipsniais suteikdamas ir taip baugiai tamsiam koridoriui papildomo šiurpo nukeliaujančio oda. Nors baimė rakino kojas jaučiau vidumi jog judėjau tinkama linkme, tad nedrįsau sustoti palikdama Loganą sunkiai bematantį tamsoje užnugaryje. Tikėjausi, jog neatsitrenksiu į dar vienas metalines duris su slaptais užraktais ir Logano atsikratymas šioje vietoje būtų lengvinanti aplinkybė žinant kur keliavau. Vėl per kūną nukeliavo šiurpas kai po keleto posūkių, tolumoje, išvydau rusenančią šviesą bei sklindančius nemalonius garsus. Mano klausa iš karto atpažino Adriano balsą ir tai buvo viskas ko man tereikėjo patvirtinant žydraakio gyvastį. Privalėjau užkirsti kelią... Džeikobui, kuris pirmasis pasirodė mano matymo lauke kone įskridus į nykų kambarėlį, primenantį urvą su betoninėm grindim. Čia nebuvo daug vietos, bet pakankamai, jog tarp manęs ir priešais akis vykstančio veiksmo būtų papildomi septyni metrai. Įprasta, savo tamsiai mėlyna uniforma vilkintis Džeikobas stovėjo priešais pusnuogį Adrianą, kuris klūpėjo ant apdriskusių juodų kostiuminių kelnių, be marškinių, su keliomis pjautinėmis žaizdomis krūtinės srityje. Visas kūnas bei veidas - purvinas, lyg buvo velkamas tamsias, apleistais koridoriais iki šio kambarėlio. Susiraukiau, kai šalimais Džeikobo pastebėjau ir stalą su keliais kankinimo įrankiais akivaizdžiai palietusiais kankinio kūną, bet net oras užstrigo plaučiuose pastebėjus KK lyderio šaltas akis šiuo metu įsmeigtas į mane. Jose nemačiau nė trupinėlio keletą metų pažįstamo žmogaus, kuris visuomet spinduliavo teigiamas energija bei pagalbą silpnesniems. Jis stebėjo mane lyg užhipnotizuotas, kone patapdamas tuo monstru, kuris buvo aprašytas NOD knygoje. Tai buvo absoliučiai juodos akys priklausančios kūnui su šaunamuoju ginklu, kuris be abejo turėjo sidabrinę kulką ir ne vieną. Šaltas metalas buvo atstatytas į grandinėmis pririšto Adriano žydrynę, kuri susirado mane patalpoje sužibėjus vilčiai išgyventi šį pragarą. Ir kokia absoliučiai menka viltis tai buvo...