ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II..23..II

Pasikapsčius po mano gyvenimą būtų galima parašyti visą biografinę knygą vos iš vienos dienos įvykių. Šią minutę jau buvau nuvargusi nuo savo pačios minčių pertekliaus, nors jau kuris laikas sėdėjau ramiai įsitaisiusi sofoje su rašikliu ir popieriaus lapu, liedama neramią širdį. Tikėjausi, kad tai padės atsakyti bent į kelis klausimus mano galvoje, bet deja mintys sulūžo vis nenustodamos įtikinėti baisiausiais scenarijais užklijuojant kaltės etiketę. Susikoncentravusi į laiško turinį net nepastebėjau kaip į mūsų draugiją įsitrynė ir trintukas, kuris iš karto panaikindavo žodžius, kurie jo manymu skambėjo klaidingai. Iš atsipalaidavimo ir vidinių emocijų ištransliavimo teliko tik siekis parašyti tobulą laišką jo būsimam savininkui. Mano mintys apsunko susikurdamos nebūtus demonus.

Kelis kartus pagaudavau save susimąsčiusią, žvelgiančią pro langą į beorę erdvę, bandančią suprasti praėjusių valandų įvykius pažvelgiant į juos iš šono. Dar neseniai ant žydraakio niršau iki pamėlynavimo prisidėjus prie mano klano išnaikinimo dėl savo kvailių norų patenkinimo, bet Izabelei paaiškinus, kad jie buvo Mijos vaisto paieška, privertė mane susinepatoginti. Adrianas be galo mylėjo žmoną ir kaip atsidavęs santuokai vyras darė viską, kas tuo metu buvo jo galioje. Galėjau bandyti save įtikinti, kad jo vietoje būčiau priėmusi kitą sprendimą pasielgdama kitaip, bet kova mintyse greitai pasibaigdavo žydraakio laimėjimu. Smurtautojas, Tremerių klano atstovas, Adriano tėtis komplikavo šią ir taip kiblią situaciją. Pagaliau supratau, kodėl žydraakis niekuomet nesidžiaugė mano pasikeitimais į pigią butaforiją. Nuteisiau žydraakį nežinodama tiesos, nes taip pasielgti visuomet buvo lengviau. Krūtinėje iš karto pajaučiau besiskverbiantį gėdos jausmą dėl savo veiksmų ir žodžių, palikusių mano burną. Dar visai neseniai niršusi ant Adriano dėl Tremerių išnaudojimo teko sau galiausiai pripažinti, kad ne tai mane taip stipriai paveikė morališkai. Elgiausi kaip įskaudinta paauglė, nes jaučiau milžinišką konkurenciją merginai, kuri prisidėjo prie vyro virsmo kraugeriu. Kad ir kaip norėjau atsikratyti įkyrių minčių sakančių, kad niekada žydraakiui manęs nebus gana, nepavyko. Vyras taip ir nepaneigė savo šiltų jausmų baltaplaukei sujaukdamas mano mintis. Galvoje įkyriai skambėjo klausimų lavina kas iš tikrųjų siejo Betričią su Adrianu. Ar juos jungė Izabelės minėtas saugumo jausmas, bendra istorija ar tai tikrai buvo vis dėlto meilė? Jeigu ir ji, tai galbūt ne abipusė? Mergina, kuri taip beprotiškai troško būti mylima Adriano neturėtų išprotėti tai gavusi. Negi jis būtų leidęs su manimi savo laiką, tvirtindamas paliksiantis į mano rankas laboratoriją tyliai mylėdamas kitą? Nemanau, kad vyro vandenynas būtų melavęs. Kaip bebūtų nutraukiau jų pasakos liniją prisidėdama prie merginos su apsėdimu mirties. Galbūt Adrianas buvo teisus, kad Betričios egzekucija buvo iš dalies mano kvailo pavydo forma? Ar aš taip drastiškai atsikračiau konkurentės? Nenorėjau tikėti savo žiaurumu, nes kažkur širdyje tikėjausi sprendimus priimanti dėl žydraakio, dėl savęs, dėl visų kitų gerovės. Stovėjau ant atbrailos krašto viena koja garmėdama į Betričios beprotystę.

-Tu niekada nebūsi ji,- sušnabždėjau sau Adriano tartus žodžius apsilaižydama sulipusias lūpas ir trumpam užmerkdama akis.

Jis eilinį kartą išgelbėjo mano sveiko proto likučius ar pastatė nematomą sieną atsiribodamas? Aš ne Betričia ir niekada ja nebūsiu. Net jeigu mus siejo bendra obsesija, turėjome skirtingus motyvus. Ji tik vieniša siela, kuri gyvenime turėjo viską būdama Sabatu sektos lyderio seserimi. Betričia visados buvo priekyje ir neįdėjusi didelių pastangų gaudavo scenarijų kurio užsiprašydavo, nors realybėje viskas buvo kur kas sudėtingiau. Mergina kentėjo metų metus kurdama idealios meilės pasaką, kuriai nebuvo lemtą išvysti dienos šviesos. Visi baltaplaukei lankstėsi ir krito po kojomis išskyrus vieną. Tas, kurį beprotiškai siekė priversti ją pamilti merginos šalinosi. Galbūt tai buvo net ne meilė, o noras kontroliuoti savo gyvenimą šimtu procentų? Atskyrus merginą nuo savęs, pastebėjusi argumentuotus skirtumus pajaučiau palengvėjimą, kuris kaip trūkstamas deguonis pripildė plaučius. Turėjau jai būti dėkinga už Adrianą, nes dėl Betričios žydraakis vis dar gyveno tarp mūsų. Tikriausiai ir buvau, bet nubraukti patirtą skausmą dėl merginos kvailų užgaidų prireiks laiko ir jėgų. Užmerkus akis iš karto išdygo merdinčio iš skausmo Adriano vaizdas, kuris matyt mane medžios ir sapnuose. Išbalusi oda, spazmuojantys raumenys, stipriai sukąstas žandikaulis, raudoniu pasruvusios akys. Atrodo, kad net dabar, berėkiant televizoriui, galėjau išgirsti vyro tankų kvėpavimą. Silpnumu ir bejėgiškumu alsavo Adriano siela dėl baltaplaukės veiksmų. Norėdama tapti laisva nuo savo tamsių minčių privalėjau Betričią paleisti, nes keršyti net nebeliko kam. Vienaip ar kitaip bėgant laikui dėl toksiškų minčių kentėčiau tik pati užtverdama kelią laimei. Turėjau atleisti gyvendama toliau, nes gėris gimdė gėrį, tiesa? Tuomet kodėl palikau Tremerius likimo valioje? Mačiau ką KK padarė po kojomis pasimaišius kraugeriui. Vienas neapdairus žingsnis ir tu jau su skyle galvoje. Net šiurpas nukratė kūną pagalvojus apie kovingumu nepasižyminčius Tremerius su kuriais man buvo tekę susitikti. Visi gyventojai mane jaukiai sutiko ir privertė pasijusti lyg namuose, kurių neturėjau vaikystėje. Iš karto pro prisiminimus praplaukė raudonskruostė geraširdė moteris, kuri man padėjo pabėgti bejėgiškumo akimirka nurodydama kelią iki pat durų ir už tai nieko nepaprašydama. Negi aš paliksiu ją ir visus kitus myriop? Supratau ko privalėjau imtis, tad silpnai susiraukusi atsistojau pasukdama link durų.