ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/13/

Kas galėjo būti nuostabiau už ilgai lauktą vestuvių dieną, kurios metu būtų švenčiamas ir trečiasis dukrytės gimtadienis? Absoliučiai viskas, kai iš minčių niekaip negalėjo išlipti prieš kelias minutes pasirodžiusi vizija sukelianti ne tik galvos skausmą smilkiniuose, bet ir masinę paniką laužiančią kaulus.

-Mama, man baisu. Išgelbėk mane!

Meldžiau aukščiausiojo, kad ši pasirodžiusi vizija būtų netikras pavojus ar bent jau neteisingai suprasta. Nežinojau kur dėtis, kai pravėrus kambario duris mane pasitiko spengianti tyla be dukros viduje. Drebančiomis kojomis išskridau pro duris kelis kartus suklupdama, negalėdama patikėti vizijos aiškumu mano begriūvančiam gyvenimui. Bėgau nejausdama kojų, kurios mane nešė bandydamos suspėti į pagalbą ar bent jau išsaugojant sveiką protą. Greitai pradariusi Mijos žaidimų kambario duris, besiblaškydama lyg avelė, įšskridau į patalpą. Apsidairiau tuštumoje susigriebdama už pusilgių rudų plaukų, beveik juos nusipešdama nuo skalpo.

-Ne!- kritau ant grindų, surikdama, nenorėdama patikėti širdį draskančia realybe.

Karštos ašaros ridenosi skruostais dėl ko kelis kartus nusikeikiau išbėgdama iš patalpos. Niekas nebeteko prasmės apart mažosios dukrelės saugumo, kuriuo pasirūpinti buvau per menka. Momentaliai pradėjo drebėti rankos ir svaigti galva mintims skriejant šviesos greičiu, atnešant ir panikos ataką anksčiau laiko. Širdis permušinėjo sveiką protą neįleisdamos protingų minčių pasiūlančių sprendimą. Nevalingai iš akių pradėjo riedėti ašaros pajutus apsunkusią nuo emocijų širdį, siela bejaučiant dukrelės nebylų šauksmą. Sukūkčiojau susiimdama už krūtinės ir trumpam užsimerkusi, kelis kartus trūkčiojančiai įkvėpiau bandydama deguonimi pripildyti tuščius plaučius. Rankomis kelis kartus persibraukiau per plaukus bandydama kvėpuoti ir anksčiau laiko neatsijungiant nuo pasaulio. Nesugebėsiu padėti brangiajai Mijai tokios būsenos, tad priverčiau save palikti bejėgiškumo būseną praeityje bandant užsikabinti bent už vienos logiškos išeities. Per akis dar kartą perbėgo vizija su smulkiausiomis detalėmis. Jošino vyšnia bei medinė iškaba pranešanti apie botanikos sodo įėjimą buvo pakankamai aiški dalis nusakanti mano veiksmų eigą ateinantį pusvalandį. Pakilusi ant bedrebančių kojų pradariau naktinę spintelę pasigriebdama savigynos pistoletą. Patikrinusi ir pasigriebusi ginklą kilstelėjau vestuvinę suknelę jį užsikišdama už odinio, juodo dirželio juosiančio šlaunį. Niekada sau neatleisčiau jei mažajai Mijai kas nors nutiktų.-Mama,man baisu. Išgelbėk mane!- pasigirdo siaubingiausi žodžiai pasiekę mano ausis, dėl ko išpylus šaltam prakaitui priešais save išvydau pliktelėjusį vyrą ryškiai raudomis akimis, kuris tik kreivai šyptelėjęs išskuodė pro duris. Tu suknistas lavonas, išgama!

-Mamytė pakeliui, brangiausioji,- sušnabždėjau sau nuskuosdama paskui kraugerį, kuris gležną mergaitės kūnelį buvo permetęs per petį ir šokavo tolumoje lyg voveraitė.

Išbėgau pro metalines duris iš pastato ir pastebėjusi netoliese automobilį šokau į jį užvesdama variklį.

-Paula! Kur tu važiuoji?! Gi vestuvės už penkiolikos minučių!- dar girdėjau kažkieno balsą, kurio neįstengiau identifikuoti ir ant prakasų išvažiavau iš kiemo nusivydama krauju paplūdusias akis su mano vertingiausiu turtu.

Buvau pasiruošusi kraugerio smegenų ištaškymui be jokios užslėptos užuojautos. Nors vaizdas liejosi per ašaras, mano akys buvo įsmeigtos į kraugerį priešais, kurio mirties troškau taip pat kaip ir savo sekančio oro gūsio į plaučius. Negalėjau pamesti jo iš matymo zonos, tad važiavau pro laukus ir pievas sekdama kiekvieną staigesnį posūkį. Jis net neįsivaizdavo ką galėjo padaryti motina dėl savo vaikų. Tu suknistas lavonas.

Kraugerys po dešimties minučių persekiojimų stipriai sulėtėjo, tad pabandžius mėtyti pėdas pasuko į apleistų namų kvartalą. Apgriuvę pastatai, kuriuose matėsi plikos perdangos, bei kyšančios metalinės konstrukcijos šiurpino odą, o vakarėjantis dangus blogino matymo situaciją. Net neabejojau, kad teks pralieti daugiau kraujo negu maniau prieš tai. Privažiavusi laiptus riebiai nusikeikiau šokdama iš automobilio it nudeginta. Akimis nusekusi į kraugerio slaptavietės vienoje iš namo laiptinių išgirdau suvibruojant mobilųjį ant keleivio sėdynės. Norėjau bėgti paskui dukros grobiką, bet įsileidusi logišką mintį supratau, kad privalėjau išsikviesti pastiprinimą. Negalėjau daryti klaidų, nes jos galėjo kainuoti per skaudžiai. Trumpam užsimerkusi ir iškvėpusi viso pasaulio orą ranka sugraibiau mobilųjį. Trumpam apsidžiaugiau nužvelgdama adresatą, kurio pagalbos šaukiausi visą tą laiką tūnodama automobilyje.