ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/31/

Beveik vienuolikta nakties. Prieš pusvalandį išlipau iš Adriano Ford Mustango automobilio ir jau kuris laikas sėdėjau apleistame parkelyje ant medinio suoliuko laukdama ženklo. Pirmą kartą per tris dienas pagaliau gavau atgalinį ryšį iš Logano bei sutikimą susitikimui. Be abejonės nusprendžiau juo pasinaudoti. „Mums reikia pasikalbėti" nenuteikė teigiamai, bet tai buvo viskas ko prašiau. Visgi nerimavau jausdama bedrėkstančius delnus. Galbūt nebuvo protinga susitikti vienai ar bent jau nepranešus Adrianui, kuris man be abejonės pareikštų ne, nes tai lengvai galėjo būti pasala. Puikiai supratau jog rizikavau savo laisve, bet tikėjausi jog susitikimas bus to vertas. Jame tikrai išgirsiu tuziną klausimų, į kuriuos atsakymai nebus palankūs man. Mūsų be abejonės laukė pokalbis, nuspręsiantis tolimesnius veiksmus susijusius ir su dukra. Naiviai tikėjausi, jog į susitikimą Loganas atvyks su mano mažaja Mija. Menka galimybė, bet ji egzistavo. Buvau jos beprotiškai išsiilgusi ir jis tai puikiai žinojo. Klausimas vienas – kokio dydžio neapykantą jis jautė man?

Nužvelgusi debesis, po kuriais pasislėpė ryškus mėnulis, giliai įkvėpiau gaivaus oro gūsio. Mintyse iškilo besišypsančios mergaitės vaizdinys. Ir kaip tokiu momentu pradėdavai vertinti kiekvieną slaptai nuvogtą akimirką bestebint ją. Ir su tomis mintimis kūnas įsitempė pastebėjus į pustuščią automobilių aikštelę įurzgus pilkam Mersedesui. Nejučia pradėjau kramtyti savo apatinę lūpą stebėdama automobilio šviesas gana agresyviai priartėjant visai šalimais manęs. Jeigu vairuotojas buvo įniršęs – be abejonės norėjo, jog tai pamatyčiau fizine forma. Automobiliui staigiai sustojus prieš pat mano nosį, pro langą įžvelgiau ir patį Loganą. Jis giliai kvėpuodamas nužvelgė mane visi ūgiu ir po kelių sekundžių mostelėjo galvą, jog įsėsčiau į vidų.

Trūkčiojančiai įkvėpiau atsistodama ir netrukusi apėjau automobilį stabtelėdama prie keleivio durelių. Paimdama už rankenos pastebėjau Logano žvilgsnį pro vairuotojo langą, tad pasinaudojusi progą akimis nuklydau link galinių sėdynių. Mano giliam nusivylimui Mijos nebuvo matyti, bet bent jau džiaugiausi, jog Loganas atvyko be KK organizacijos pastiprinimo. Žinoma, nebuvau tikra, jog nebuvau stebima per atstumą.

Galiausiai pradariau automobilio dureles įsėsdama į vidų ir giliai įkvėpusi jas uždariau. Trumpam žvilgsnį palikau prie savo pusėje uždarytų durų pajausdama alkoholio tvaiką. Panašu, jog jam paskutinės dienos taip pat nebuvo lengvos. Galiausiai atsisėdusi kėdėje tiesiai pasukau galvą link neblaivaus vairuotojo, kuris vis dar žvelgė pro langą. Pasinaudojus progai nužvelgiau vyrą, kuris vis dar buvo su tais pačiais drabužiais, kaip išsiskyrimo metu ir panašu, jog ne dušas visą tą laiką buvo jo mintyse. Jo kairės rankos alkūnė buvo įsirėmusi į lango rėmą, o spaudžiamas kumštis pridengė veidą, kuriame buvo matomas stipriai sukąstas žandikaulis. Trūkčiojančiai įkvėpiau kai galiausiai vyras žvilgsnį priskyrė man, parodydamas ir savo paraudusias akis prasiplėtusiais vyzdžiais. Rankos pradėjo prakaituoti stringant seilėms gerklėje, suvokus kur atsidūriau laisva valia.

-Aš tave praradau, tiesa?- pasigirdo liūdnas balso tonas, Logano akims nardant po savo rankos pirštus,- Aš tave praradau,- pakartojo man vis dar bandant surasti savo balso stygas godžiai nurijus seilių gumulą.

-Tai teiginys ar klausimas?- teišlemenau bandydama bent kiek užgesinti užsidegusią atmosferą, bet teko nedelsiant surimtėti prašovus,- Tu negali manęs prarasti, Loganai,- paliko šnabždesys mano lūpas suvokus, jog dėl jo dabartinės savijautos privalėjau prisiimti atsakomybę,- Mielasis,- teburbtelėjau ir Loganas iš karto susiraukė lyg išgirdęs įžeidimą į jo pusę.

-Žinau ką galvoji,- prunkštelėjo kelis kartus pasukiojęs galvą į šonus,- Suknistas narkomanas, kuris negali susitaikyti su pralaimėjimu kraugeriui.

-Tai tikrai ne tai ką galvoju, Loganai. Esi man be galo svarbus ir puikiai tai supranti.

-Nieko nesakiau apie svarbą gyvenime,- užsimerkė dviem pirštais suimdamas nosies kuprelę, o dešinę ranką perbraukdamas per dešinį kelėną,- Tik išnykęs iš šio gyvenimo galiu pasijusti vis dar turintis jus abi šalimais savęs, supranti?- galiausiai pakėlė trumpą žvilgsnį į mane parodydamas padarytą žalą,- Tik taip galiu save apgauti, jog viskas gerai. Jog niekas nepasikeitė ir mes toliau gyvename kartu. Mylime vienas kitą. Tik to man ir pakaktų mainais į beatodairišką apsaugą, pagalba. Aš taip suknistai tave myliu, kad net fiziškai skauda, supranti?!- kiek pakėlė balsą nuriedėjus vienai ašarai skruostu, kuri buvo grubiai nuvalyta.