ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..46..

viršuje - ADRIANAS

/////

Kai rašiau šią dalį, mano playlist'e grojo https://www.youtube.com/watch?v=R4MkB8gdvFs, tad jeigu kas norėtų nuskristi į dausas, prašom jungtis :3

/////

Apėjusi lovą atsisėdau užsidengdama veidą rankomis. Suraukiau kaktą užsimerkdama, vos tvardydama ašaras. Niekada taip nereaguodavau ir nebūdavau ta, kurią taip lengvai paveikdavo paprasti žodžiai. Vos pasibaigus fizinėms kančioms prasidėjo psichologinės. Kodėl Adrianas man rūpėjo taip kaip neturėjo? Jam nė motais kaip visa ši situacija vertė mane prastai jaustis. Toks asmuo turėtų nerūpėti ir man. Negi dėl visko kalti Toreadorų kerai? Ar jis manęs tyčia nepaleido iš savo kalėjimo, patiko matyti merginas krentančias po kojomis? Atsidusau įsileidusi į mintis hipotezę, kad tai buvo tik mano kvaili sapaliojimai ir dėl savo jausmų jam buvau kalta pati.

Staiga išgirdau švelnų beldimą nuo kurio silpnai krūptelėjau ir kelis kartus mirktelėjau akimis, kad nepasimatytų mano beveik ištryškusios ašaros.

-Ar galiu užeiti?- silpnai pakuždėjo Adrianas už durų, kurio balsas privertė trumpam įsitempti trūkčiojančiai įkvėpus.

-Nežinau,- įtraukiau bėgančią nosį žvelgdama į lubas ir tikėdamasi išgirsti kažką padrąsinamo,- Taip,- pasitaisiau, kai išsigandau, kad pirmasis atsakymas nuskambėjo kaip apsisnarglėjusios paauglės.

Adrianas atsargiai pradarė duris ir įėjęs tyliai jas uždarė. Jis lėtai priėjo ir prisėdo šalia manęs, kiek sujudindamas lovą. Tarp mūsų buvo vos keliolika centimetrų tarpelis. Aš ir jis, kartu, žvelgėme pro langą lyg bandydami pagauti tinkamą pokalbio temą. Jaučiau jo artumą, kuris ramino, lyg viskas vienaip ar kitaip išsispręstų. Kelias sekundes sėdėjome tyloje, nes nei aš nei jis nežinojome kaip pradėti pokalbį, kuris nežinia kur nuves.

-Pasikalbėkime,- pirmasis prabilo Adrianas.

-Koks skirtumas, jei vis vien visko klausysis tavo naujoji lovos partnerė,- drėbtelėjau vos ne greitakalbe pavarčiusi akis ir jas nusukdama į sieną kelis kartus pamirksėdama.

-Ji tik draugė ir mes miegosime skirtinguose kambariuose,- tarė atsidusęs, lyg pavargęs nuo mano vaikiško elgesio, kurio ir pati nesupratau.

-Nuo kada Gerardo sesuo yra draugė? Izabele ja nepasitiki.

-Ne dėl to atėjau pakalbėti,- trumpam užmerkė jis akis.

-Dėl to mus ir išspiri?- klustelėjau atsisukdama į Adrianą ir godžiai nurydama seiles,- Dėl jos?

-Paula,- silpnai susiraukė žvelgdamas į mano kiek ašarotas akis,- Viskas dėl jūsų saugumo. Prašau, pabandykite mane suprasti.

-Nėra ko suprasti,- trūkčiojančiai giliai įkvėpiau,- Viskas ir taip kaip ant delno.

-Aš privalau pasielgti teisingai,- burbtelėjo priversdamas mane užsimerkti ir nuskristi į mūsų pirmo bučinio momentą, kuriame kartojosi tie patys žodžiai, kurie šiuo metu tik liūdino.

-Ar kadanors...- nugurkiau sunkiai seiles bandydama įpūsti sau drąsos,- buvai man kažką pajautęs?- atsargiai paklausiau nebeturėdama ko prarasti.

-Prašau, neapsunkink situacijos,- tarstelėjo trumpam užsimerkęs ir atsidusęs.

-Nesu ta, kuri ją apsunkina,- burbtelėjau pakeldama akis į lubas.

-Nenorėjau, kad viskas taip pasisuktų.

-O kaip viskas turėjo būti tavo vizijose?- paklausiau silpnai pyktelėjusi ir įgavusi nematomis drąsos,- Kaip planavai?