Kuo ramesnių minčių apsuptyje grįžau iki namų susitvarkyti ir apgalvoti savo veikimo planą, nes be jo galėjau tikėtis pražudyti Adrianą ir įlipti į Betričios giljotiną. Vos įžengus pro duris mane pasitiko spengianti tyla. Kelias minutes tiesiog stovėjau prie atvirų durų dėl nežinomų priežasčių, vis dar negalėdama patikėti dramomis, kuriose dalyvavau. Dianos nebuvo nei matyti, nei girdėti. Atsipeikėjusi realiame gyvenime nuskubėjau į vonios kambarį. Grietai nusipraususi įšokau į juodą, šiltą golfą su kaklu bei juodas, aptemtas, kiek praplėštas kelnes. Susirišusi plaukus į kuoduką akies krašteliu nužvelgiau save veidrodyje. Kiek suraukti antakiai ir pravertos lūpos man pareiškė, kad buvau pasiruošusi kovoti dėl artimiausių. Išėjus iš vonios pagriebiau mobilųjį ir dar kartą pabandžiau paskambinti Izabelei ar Hanai. Abiejų mobilieji vis dar buvo ne ryšio zonoje. Viduje nerimas vis augo, o ypač kai šalimais nebuvo užsislapstinusios žudikės - sesers. Vaikščiojau iš kampo į kampą mąstydama ko imtis būtų protingiausia ir galiausiai surinkusi numerį pridėjau mobilųjį prie ausies. Vos už kelių signalų išgirdau jos mergaitišką balselį:
-Taip, Paula?
-Sveika, gal galėtumei grįžti namo?- maloniai paklausiau,- Manau mums reikėtų pasikalbėti. Truputį pasikarščiavau. Noriu atsiprašyti.
-Žinoma, būsiu už penkiolikos minučių, sese.
-Nuostabu. Laukiu,- išsišiepiau.
Nenustebau, kad sesuo buvo kaip niekad punktuali, tad už lygiai penkiolikos minučių išgirdau rakinamų durų garsą. Vos joms prasidarius trenkiau jai su šluota per galvą, dėl ko ji susmuko ant grindų prarasdama sąmonę. Buvau kiek sutrikusi dėl Dianos naivumo, bet tikėjausi, kad trenkiau ne per stipriai ir dėl smegenų sukrėtimo nebūsiu atsakinga. Apsižvalgiusi įvilkau merginą į vidų ir užvėriau duris. Prisiminusi Izabelės tardymus Dianą pririšau su virvėmis prie kėdės. Prisipylusi puoduką šalto vandens šliūkštelėjau merginai į veidą.
-Neturiu laiko,- paaiškinau savo veiksmus, kol ji giliai kvėpavo.
-Paula, ką tai reiškia?- nesuprato suraukdama antakius, žvelgdama į mane iš apačios.
-Pagaliau suvirškinau tavo informaciją,- lėtai apsilaižiau lūpas apmąstydama kiekvieną žodį iš keliaujantį iš mano lūpų,- Ir dabar jau noriu atsakymų. Kuo konkrečiai užsiima tavo grupuotė?- kiek primerkiau akis bandydama pagauti merginą meluojančią.
-Viskas tik dėl to?- silpnai nusijuokė Diana užversdama galvą,- Atrišk mane ir galėsime pasikalbėti kaip normalūs civilizuoti žmonės.
-Čia tu ir klysti. Kur Izabelė?- paklausiau pikčiau priversdama merginą surimtėti.
-Siaubas, Paula, ko jie tau prikalbėjo?- atsiduso kelis kartus sumirksėdama dėl vandens tekančio jos veidu,- Kraugeriai yra pavojingi, supranti? Vampyrai yra priešai, išsigimėliai ir mums reikia susivienyti, o ne eiti viena prieš kitą.
-Tuomet aš būtent toje pusėje,- tarstelėjau visiškai susipainiojusiai Dianai,- Matai, aš viena iš tų išsigimėlių,- tarstelėjau sukąstais dantimis priešais jos veidą kai Diana tik sunkiai nugurkė seilių gumulą.
-Ne, Paula,- prunkštelėjo ji,- Ne,- papurtė kelis kartus galvą,- Džeikobas man būtų pasakęs ir tu mano sesuo, taip tiesiog negali būti. Mūsų tėvai buvo normalūs.
-Tai ką, atrišus perpjausi man gerklę?- kilstelėjau antakiu,- Nes aš nenormali?
-Tu tiesiog skiedi,- nesutiko su mano tiesiomis,- Parodyk raudonas akis ir tada tavimi patikėsiu.
-Ne visi kraugeriai turi raudonas ak...
-Sakiau, kad skiedi,- pertraukė šyptelėjusi.
-Moku kai ką geriau,- išsišiepiau užsimerkdama ir bandydama iškviesti viziją.
ESTÁS LEYENDO
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampirosAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
