ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/26/

ADRIANAS

.prieš 12 valandų.

Juodas Ford Mustango markės automobilis išsuko iš neapšviestos laboratorijos aikštelės į žvyrkeliu padengtą kelią. Juo lėtai judėdamas vairuotojas užmetė akį į galinio matymo veidrodėlį trumpam savo dėmesį atiduodamas juodos spalvos markeriu apipaišytai kartoninei dėžei. Jos viduje slėpėsi keli naudingi ateičiai serumai ir vienas jų šiuo metu plaukiojo kostiumuoto žydraakio venose darydamas nepageidaujamas mutacijas. Jis buvo pakankamai įspraustas į kampą, jog susileistų ankstyvųjų bandymų stadijos serumą, puikiai žinodamas šalutinius poveikius vedančius miriop. Įtampa buvo juntama netyčiom suspaudus vairą iki pabaltavusių krumplių, taip jį net ir įlenkiant. Adrianas tikėjosi išgyventi šią dieną sulaukiant rytojaus.

Praėjo vos pusvalandis, o stabtelėjus prie šviesoforo raudono signalo jau buvo jaučiamas nuovargis laužantis kaulus. Aušra pasikviečianti saulės šviesą negerino situacijos ypač būnant Toreadoru. Net kai serume plaukiojo jo klano kraujo ir tai turėjo palengvinti blogėjančią savijautą, privertė susimąstyti kokioje ankstyvojoje stadijoje visgi jis buvo. Papildomo amžiaus pakartotiniems tyrimams nebuvo, tad rizikuoti KK buveinės persikėlimu taip ir neišvydus jos, jis tikrai netroško.

Galvoje sukosi papildomi klausimai sveikam protui rizikuojant gyvastimi dėl mergaitės, kurios net nebuvo matęs. Ji nejučiomis patapo nauju tikslu, kuris įvertino vienišo kraugerio svarbą šioje žemėje. Toreadoro ir Tremerės bendras vaisius vardu Mija buvo Adriano biologinė dukrelė. Vis dar keistai ši mintis žaidė rudaplaukėje galvoje suvokiant jos realumą. Žydraakis galėjo net jausti nebylų dukrelės kvietimą, kas tik įrodė judviejų ypač stiprų ryšį. Jis be abejonės buvo ypatingos mergaitės tėvas ir tai jį darė išties laimingiausiu pasaulyje. Jos saugumas patapo Adriano prioritetu, o jų pirmasis susitikimas – siekiamybe. Vos į rankas gavęs aplamdytą Nosferatų popiergalį su dukros buvimo adresu, jis pasigriebė visą reikalingiausią amuniciją tobulintą bent keliasdešimt metų ir išskuodė link pragaro vartų. Adrianas puikiai suprato, jog galimai turėjo vienintelį šansą į sėkmę, nes jeigu mergaitė visą paieškos laiką buvo vadinamuosiuose namuose – tuomet jis keliavo tiesiai į KK organizacijos nasrus.

Adrianas nuspaudė akceleratoriaus pedalą lengvai pajudėdamas iš vietos. Trumpam užsimerkdamas lėčiau išpūtė susikaupusį orą, mintimis nukeliaudamas į ramybės būseną. Jis artėjo ir nuo šio momento privalėjo šaltakraujiškai priimti momentinius sprendimus elgiantis kaip niekad atsargiai bei apsukriai. Negalėjo sau leisti prabangos pakliūvant į Džeikobo paspęstus spąstus. Visgi net jo kraujuotos organizacijos narė patapo apgaulės auka, kaltę suvertus kraugeriams dėl dukros pagrobimo. Egocentrikas KK lyderis buvo dešimt kartų pavojingesnis panaikinus Dianos suteiktą apsaugą už Izabelės gyvybę. Psichopatas turėjo per didelių planų ateičiai ir Adrianas puikiai žinojo, jog jie kirtosi su kraugerių pasaulio vertybėmis bei nustatytomis ribomis. Automobilio vairuotojo neapėjo nuojauta, jog su išsikeltais siekiais teks susipažinti netolimoje ateityje.

Žydros akys tuščiame kelyje judėjo ypač lėtai, lyg kaupdamos jėgas bei mintis tam kas dar tik laukė paskutiniame taške. Galinio matymo veidrodėlio vis nepaliko žydras žvilgsnis, norint eilinį kartą įsitikinti jog kelyje liko vienas pats. Jei Loganas ir buvo Džeikobo plano dalis infiltravusi į kraugerio teritoriją, jis nesekė iš paskos. Laikino apartamentų svečio kvapo nejuto. Net jei ir KK organizacijos nariai mokėjo ypač gerai jį paslėpti, kelios pastarosios paros pasirūpino jog prie Adriano buvusios žmonos kūno aromato prisidėtų aitrus Logano kvapas ir lengvas Paulos. Jų buvimas kelių kilometrų atstumu būtų greitai identifikuotas. Visgi liūdesys spaudė krūtinę suvokus, jog vieno kvapo daugiau niekuomet nebeūžuos. Gražuolės žmonos Mijos jau nebebuvo tarp gyvųjų. Adrianą kiekvieną dieną smaugė kaltė, jog patikėjo kraugerio bei mirtingosios laiminga sąjunga keliaujant į rytojų. Meilė buvo tokia stipri, jog jis tikėjosi pagaliau esąs vertas būti laimingu po daugybės metų vienumos. Realybei bei demoniškų būtybių įstatymams tai nepatiko, išplėšiant ją iš šio pasaulio pačiu brutaliausiu būdu, pasisavinant ir jos sūnų Loganą. Tai buvo vyro moralinis dugnas, juodžiausias laikotarpis parklupimas, po kurio net nesinorėjo pakilti vėl likus vienam. Laikas prarado prasmę jei tai reiškė amžinas kančias likus tik prisiminimams. Jis prisiėmė pilną atsakomybę už nutrūkusią gyvybę smerkdamas savo pasirinkimus. Kraugeriai neturėjo laimingos ateities su mirtingaisiais. Andrianas tuo įsitikino pilnu patyrimu, tad po žmonos mirties vengė bet kokio kontakto su mirtingaisiais. Kažkuria prasme net bendravimas su jais jam kėlė įtampą prasiveriant bedugnei. Taip viskas ir turėjo likti, kol vieną dieną į jo gyvenimą neįskriejo ji. Nepamirštamoji Paula su savyje beplakančia buvusios žmonos širdimi. Tai pakeitė visas taisykles nebepavykstant išlaikyti trokštamo atstumo tarp mirtingosios. Jis buvo siaubingai išsiilgęs savo žmonos, tad net ir atskleidus kraugerišką pusę jau pirmojo susitikimo metu, siekė išsaugoti Paulą, kad ir ko pareikalautų rytojus. Apsauga buvo pirminė reakcija į nestandartinę situaciją. Adrianas neplanavo, jog palaipsniui įsimylės jausmą būnant šalimais jos, natūralų levandų aromatą apgaubiančią guvią aurą. Ji suintrigavo vyrą savo neeiline drąsa, humoro jausmu, pasiaukojimu bei retu atkaklumu. Adriano prakeiksmas, kraugeriškumas, naujai sutiktos merginos ne tik kad neišgąsdino, bet dar ir pastūmėjo pirmyn neriant į žiaurųjį pasaulį. Nieko panašaus Adrianas dar nebuvo sutikęs. Jis bandė laikyti atitinkamą atstumą, visata matė, tikrai bandė laikyti atstumą, bet judviejų trauka buvo per stipti. Žavusis žydraakis nebuvo tinkamas pasirinkimas mirtingajai, bet tas šviežio oro gūsis jo juodoje kasdienybėje nesitraukė ne per žingsnį iš karto grasindamas naujais santykiais. Paula atkakliai siekė likti kraugerio erdvėje nesitraukdama nuo pavojų. Mergina troško Adriano savo ateityje, prisiimdama visą kartu atkeliaujančią riziką. Žydraakis Toreadoras nors ir nenorėjo ar negalėjo pripažinti, troško to paties. Paula lyg užmetė burtą ant visuomet pasitempusio vyro, kuris nebuvo pajėgus pranykti iš jos gyvenimo. Kraugerio egoistiniai poreikiai beabejo turėjo pasėkmių ir viena jų – Tremerės gimimas. Toks merginos gyvenimo posūkis buvo lyg prakeiksmas, karma ar bausmė Adrianui. Jis skūra nekentė šio prasmirdusio, išsigimusių vampyrų klano prisimindamas tėvo psichozės bei smurto protrūkius prieš šeimą. Nekenčiamas tėvas su išaugusia galia nežadėjo prisiimti ilgalaikių pasekmių, padarydamas per daug žalos savo vienturčio sūnaus vystymuisi. Nuoskaudos niekur neiškeliavo, tad pradžioje buvo sunku net pažvelgti į Paulą, merginą, kurią tuo metu norėjo apsaugoti net nuo pačio savęs. Dalis Adriano nuogąstavo, jog ji nepataptų tuo monstru, kuriuo patapo jo tėvas. Kita dalis smerkė, jog vėl buvo pažeistas kraugerių kodeksas tenkant susidurti su pasekmėmis. Lyg to būtų maža, Paulai patapus Tremeria Adrianas pajautė jos energiją kaip jam paskirtosios. Tai buvo mokestis ateities vienatvei, bet jis planavo jį susimokėti likimui bent paliekant šią merginą gyvą.