ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..12..

viršuje - ADRIANAS

//////////

Dabar jau aš garsiai kvėpavau bandydama įžiūrėti užpuoliką. Apart raudonų akių ir kraujo aplink užpuoliko kūną, nieko neįmačiau. Siluetas trumpam žvilgtelėjęs į mane pradėjo trauktis link stalo, kol galiausiai grįžo į pradinę padėtį – atsisėdęs ant žemės ir į jį atsirėmęs nugara. Siluetas pradėjo giliai įkvėpinėti ir iškvėpinėti, lyg bandantis nusiraminti. Atsistojusi vėl žengiau kelis žingsnius pirmyn ir pastebėjau, kad jis užsidengęs rankomis veidą. Įgavusi nematomos drąsos, vis dar su stipriai spaudžiamu batu rankoje, drebančiu balsu prabilau:

-Kas tu ir ko tau reikia?

-Ką čia darai?!- suriko per sukąstus dantis ir tik tada supratau ką man šis balsas primena.

-P-p-pone Vaitner?- sutrikau ir ištiesiau ranką pirmyn.

-Nesiartink!- sušuko, bet aš nekreipusi dėmesio lėtai atslinkau arčiau stalo norėdama įsitikinti savo akimis.

Priešais save pamačiau naująjį viršininką, kuris buvo visas apdraskytas, lyg būtų kovojęs džiunglėse su laukiniais gyvūnais. Iš apdriskusių vietų tekėjo kraujas, kuris tepė puikųjį kostiumą, iš kurio buvo likę tik skutai. Suklupau ant kelių bandydama priliesti ir įsitikinti, kad tai tikrai kraujas, bet Adrianas grietai atitraukęs vieną ranką nuo savo veido, mostelėjo iš alkūnės, parodydamas, kad nesiartinčiau.

-Aš tik noriu padėti,- tariau ir tada dar kartą išvydau tas ryškiai raudonas akis, kurios švietė taip stipriai, kad spalva net nesuabejojau,- Adrianai?

-Nešdinkis!- suriko dar kartą priversdamas mane eilinį kartą krūptelėti.

-Negaliu,- burbtelėjau vis dar klūpėdama šalia.

-Antrą kartą nekartosiu,- iškošė pro sukąstus dantis vis dar užsidengęs veidą.

-Negaliu, nes neturiu kortelės, kurios reikia norint atidaryti tą prakeiktą liftą!- dabar jau ir aš užrėkiau užsimerkusi.

Jis nieko nesakęs toliau sėdėjo sulenkęs kelius, pasirėmęs į juos rankomis ir susiėmęs už galvos. Turėjau bent milijoną klausimų į kuriuos norėjau atsakymų tuojau pat. Neištvėriau ir švelniai uždėjau savo ranką jam ant peties, kurios, šį kartą, nebenubaidė. Norėjau suteikti palaikymą, nes jis atrodė labiau įniršęs ir išsigandęs už mane. Nieko nesakiau, nes norėjau, kad pirmiausia įgaučiau bet dalelę jo pasitikėjimo. Po truputį jaučiau kaip Adrianas rimo. Bandžiau išlaikyti tylą taip ilgai kiek įstengiau, bet:

-Aš....

-Tu nieko nematei,- tarė jau ramiau ramiau kvėpuodamas.

-Aš sutvarkysiu žaizdas, tik pasakyk kur vaistinėlė,- burbtelėjau ir jis atsiduso.

-Man viskas gerai,- tarė gurktelėjęs seiles.

-Ne, negerai, Adrianai,- suraukiau antakius nužvelgusi nekokią situaciją,- Kur vaistinėlė?

-Spintoje,- burbtelėjo ir aš iš kart nubėgau link spintų bloko, prie sienos.

Pirmąją kurią atvėriau ir buvo laimingoji. Radau ko ieškojau. Pagriebusi gana didoką dėžutę su pliusiuko ženklu, iš karto nuskubėjau atgal prie stalo. Atidariau vaistinėlę ir švelniai paėmiau Adrianą už rankos, bandydama patraukti ją nuo jo veido. Iš karto pajaučiau kokia ledinė jo ranka. Ir tik dabar mano smegenis pasiekė mintis, kad ne dėl žvarbumos pro langą jis lyg šaltakraujis.

-Jums čia būti pavojinga,- burbtelėjo jau aiškiai ramesniu balsu,- Privalote atsitraukti.

-Privalau sutvarkyti jūsų žaizdas, pone Vaitner,- atsakiau dalykiškai ir stipriau trūktelėjau jo ranką, taip išvysdama vis dar raudonuojančias akis, kurias iš karto nusuko šonan,- Aš turiu daug klausimų.