ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..43..

viršuje - BETRIČIA

/////

Atsibudau su iš skausmo plyštančią galva. Smilkiniai tvinkčiojo, dėl ko suėmusi delnais galvą silpnai prasimerkiau. Priešais save išvydau grotas, kurios nieko gero nežadėjo. Lėtai pravėrusi akis truputį palaukiau kol viskas išryškės ir galiausiai apžvelgiau situaciją. Buvau šaltoje kameroje su metalinėmis grotomis, bet visas džiaugsmas, kad ne viena. Dešinėje pusėje stovėjo Izabelė su Adrianu, kurie dėl kažko intensyviai ginčijosi.

-Mėšlas,- susiraukiau, kai per greitai pakilau pajutusi svaigimą.

-Pagaliau pabudo miegančioji gražuolė,- burbtelėjo Izabelė prieidama prie manęs,- Gulėjai be sąmonės bent kelias valandas.

-Kas nutiko?- klustelėjau merginos bent su keliomis mėlynėmis,- Kur męs?

-Ar mes laimėjom?- paklausė raudonplaukė pamėgdžiodama mano balsą,- Ne.

-Mes požemiuose ir mums nepavyko,- trumpai informavo žavusis žvelgdamas kažkur į tolį pro grotas, ant kurio aprangos buvo per daug sukrešėjusio kraujo.

-Žiauriai susiknisom,- atsiduso Izabelė pasitrindama riešą, vis dar su ryškiu randu,- Prisiimu kaltę.

-Kas dabar mums bus?- domėjausi pagaliau vėl pradėjusi orientuotis aplinkoje.

-Gal nupjaus galūnes,- tarstelėjo raudonplaukė ir aš momentaliai prisiminiau Hugo siūlymus Gerardui ką su manimi daryti, dėl ko nejučiomis žvilgtelėjau į Adrianą,- Gal būsime bandomaisiais triušiais. Nemanau, kad mums padovanos greitą mirtį.

-Kodėl taip kvailai pasielgei?- atsisuko nepatenkintas Adrianas žvelgdamas į Izabelę ir parodydamas savo veido sumušimus

-Aš?- susiraukė raudonplaukė suspausdama lūpas,- Norėjau nudobti tą gyvulį ir šiaip nėra už ką, kad Hugo su šaika jus pamatę nepaskerdė.

-Nereikia vaidinti didvyrės.

-Ji tik norėjo viską užbaigti,- įsiterpiau susilaukusiu jo žvilgsnio, nuo kurio per nugarą perėjo šiurpas.

-Kokio velnio jūs bėgote Gerardui į glėbį?- tarstelėjo jau man adresuotą klausimą bandydamas tvardytis.

-Aš bandžiau kažko imtis,- nuleidau galvą.

-Kas prašė?

-Nedrįsk jos kaltinti jei nesugebėjai apginti mūsų, pone didvyri,- gynė mane užsidegusi raudonplaukė,- Jei ne tavo administratorė tu jau būtum seniai iškepęs.

-Kodėl niekas manęs nesiklauso,- pyktelėjo Adrianas užversdamas galvą į viršų ir užsimerkdamas,- Apskritai viskas šioje situacijoje yra absurdiška.

Galiausiai visi supykę ir įsižeidę sėdėjome pasiskirstę kampus. Adrianui labiausiai kaito kraujas, o Izabelė po truputį atsileidinėjo. Nebandžiau pradėti pokalbio atsiprašinėjant ar papasakojant savo planą dingti iš jų gyvenimų, tad sėdėjau karts nuo karto žvilgtelėdama į Adrianą. Jaučiausi siaubingai kalta dėl susidariusios situacijos. Kai Adrianas pikčiau į mane pažvelgė nusukau akis į Izabelę. Negalėjau atlaikyti jo žvilgsnio. Tik ne dabar. Raudonplaukė atrodė beveik sveika, jei ne paraudęs riešas bylojantis apie antrojo laipsnio nudegimą ir kelios mėlynės ant kūno. Galiausiai Izabelė priėjusi prie manęs prisėdo šalia ant šalto grindinio. Tik kai apkabino per pečius suvokiau, kad visa drebėjau.

-Mes iš čia išsinešdinsime, gėlele,- burbtelėjo susilaukusi mano klausiamo žvilgsnio dėl neįprasto merginos tono ir žodžių tariamų man.

-Aš atsekiau Adrianą,- šnabždėjau nors žinojau, kad žydraakis viską puikiai girdėjo,- Reikėjo nesikišti kaip buvo liepiama.

-Žinau ką reiškia jaustis apgailėtina ir norėti visiems įsiūlyti savo pagalbą,- silpnai atsiduso lyg prisiminusi konkretų pavyzdį.