ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II.. 21 ..II

Lėtai įsukusi į netoliese esantį kiemą užgesinau Mustango variklį. Toliau privalėjau keliauti pėsčiomis. Judėjau greitai ir apsukriai, nes buvau pasiruošusi išplėšti Adrianą iš baltaplaukės gniaužtų. Vyro iškilęs portretas mintyse mane tik dar labiau užpumpavo veiksmui. Su motyvuojančiomis mintimis nusliūkinau link kiek pakitusio angaro. Nebuvo abejonių, kad šioje vietoje netrūko veiksmo kas signalizavo apie verdantį gyvenimą jame. Per lengvai įsliūkinusi į vidų lėtai dėliodama žingsnius nukeliavau koridoriumi tiesiai, link pagrindinės salės. Keliaudama šaltu, betoniniu grindiniu nenustojau dairytis tikėdamasi būti užkluptai blogiukų, bet kaip bebūtų keista, nesutikau nė gyvos dvasios. Arba ši tvirtovė buvo per tuščia arba Adriano pamokos dėl kvėpavimo sulėtinimo ir savo kvapo paslėpimo nepraėjo veltui. Gaila, kad nelabai buvau išlavinusi jausmą atsakingą už kitų vampyrų pajutimą, nes tokiu atveju greičiau pavyktų susekti žydraakį, kurį tikėjausi rasianti ne pačios prasčiausios būklės.

Užkilusi laiptais viršun nusliūkinau iki patogiausios vietos pastate, iš kurios per plyšį matėsi pagrindinė salė, kurioje savo valdymo laikotarpiu išdidžiai sėdėdavo Gerardas su pašonėje užverbuotomis kraugerėmis. Vos žengus kelis žingsnelius į patalpą visu savo svoriu užgulė prisiminimai. Būtent čia mane atnešė Adrianas po mano žmogiškosios mirties. Merdėjau skaičiuodama paskutines minutes, kol nebuvau pasirinkta išgelbėjimui. Užmerkiau akis kone galėdama išgirsti vyro tariamus žodžius man, kurie skambėdavo mano galvoje per dažnai. Prašau, pasilik su manimi. Prašau, neišeik. Ir visgi kokią galią turėjo šis vyras. Vien savo balsu ir tariamų žodžių prasme sugebėjo prikelti iš numirusiųjų, priverčiant įsikabinti į gyvenimą. Būtent šioje vietoje, gavusi antrą šansą į gyvenimą, supratau, kad įklimpau į jausmų žydraakiui labirintą. Ar mano beprotiški veiksmai buvo įtakoti meilės Adrianui? Silpnai atsidusau prasimerkdama ir bandydama vėl susikaupti prisimenant savo užduotį. Staiga išgirdau sujudimą dėl ko atsitūpiau sulaikydama kvapą ir įjunkdama klausą.

-Betričia,- išgirdau Adriano balsą apačioje, kuris liudijo apie nuostabiai susiklosčiusį laiką, kuris buvo mano pusėje.

-Adrianai, aš labai atsiprašau, kad jiems papasakojau, kad Izabelė su Paula nužudė Gerardą,- gailiai kalbėjo Betričia sekdama Adrianui iš paskos lyg šuniukas,- Aš neturėjau kitos išeities. Prašau pasakyk, kad supranti mane. Man reikia tai išgirsti.

Turėdama pakankamai įrodymų dėl Betričios pasirodymo išsitraukiau mobilųjį pradėdama regzti SMS žinutę Hanai su kūdenos buvimo vieta ir liepdama pasinaudoti informacija išlaisvinant Izabelę. Nors ir baisiausias priešas vaikščiojo visai čia pat, mano veide po tiek laiko švytėjo šypsena, nes jaučiausi laimingesnė dėl Izabelės ir Adriano gyvybių. Pagaliau pajaučiau artėjančią laimingą pabaigą, kurios jaučiausi kaip niekad nusipelniusi.

Kuo ilgiau žvelgiau pro plyšį tuo griečiau nuo mano veido dingo šypsena ir pasirodė suraukti antakiai. Jiedu vaikščiojo po patalpą lyg seni bičiuliai, kurie susitiko išgerti kavos ir pasipasakoti kas vyko jų gyvenimuose. Adrianas šypsojosi Betričiai ir netgi leido prisiliesti, padėti ranką ant peties, perbraukti su pirštais per skruostą. Nors ir vyrą džiugino merginos dėmesys ir fizinis kontaktas, mano širdyje kilo pyktis, nes būtent Betričia ir buvo kalta už jo skausmą. Džiaugiausi tik dėl to, kad vyro savijauta neatrodė prastesnė nei Tremerių laboratorijoje. Vyras pasirodė pasitaisęs ir net įgavęs daugiau jėgų. Ar jis grįžo pas Betričią palikdamas mane laukimo stadijoje, net nepranešęs? Judviejų artumas mane šiurpino ir trikdė. Pasamprotavus neatmečiau ir galimybės galbūt tai buvo tik spektaklis Gerardo seseriai. Buvo gana didelė tikimybė, kad vyras pabėgęs iš Tremerių ir išgavęs iš baltaplaukės serumą apsuko ją aplink pirštą. Kodėl jis būdamas tokios fizinės būklės negrįžo namo pranešdamas apie save? Aš iš proto ėjau sienom lipdama, laukdama. Susirūpinusi pabandžiau prieiti arčiau, pagerindama pokalbio girdimumą.