ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..20..

viršuje - IZABELĖ

/////

Staiga pasigirdo agresyvus beldimas į duris. Visi sužiuro į baltą medį su metaline rankena permąstydami kas už jų, bet mes su Adrianu net nekrustelėję žvelgėme vienas kitam į akis. Nors ir nerimas dėl savęs ir Hanos ėmė viršų nežadėjau pasiduoti tikėdamasi, kad tai įmatė ir žydraakis. Įtampą jo kūne rodė nenorą manęs papjauti vidury dienos. Ką jau ką, bet aš nesiruošiau gultis į psichiatrinę. Jau gyvenau vaikų namuose ir iškentėjau visus užgaulius žodžius tikėdamasi niekada nebesugrįžti į panašią situaciją. Daugiau niekur nebūsiu uždaryta. Prižadu sau.

-Nedarykite to, Paula,- tarė kuo ramesniu balsu.

-Adrianai, nepalieki man kitos išeities,- giliai įkvėpiau nužvelgdama savo dilbį, prie kurio jau laikiau drebančia ranka šukę.

-Nenoriu sutrukdyti vakarėlio, bet jie jau čia ir mums metas,- nužvelgė duris Izabelė.

-Išvesk jas,- paliepė Adrianas pūstalūpei ir kaip tik tuo metu lauko durys buvo su milžiniška galia išspiriamos.

Nespėjau net atsisukti kas įžengė pro duris, kai pasigirdo šūvių lavina. Pasilenkiau ir lyg iš niekur išdygo žavusis, kuris mikliai apsivijęs mano liemenį trenkė per ranką, kurioje laikiau šukę. Aiktelėjau kai jis staigiai timptelėjo link sienos užstodamas kūnu susišaudymą. Prisiglaudus prie sienos Adrianas spustelėjo mane prie savo ne itin šilto kūno. Laikas lyg sustojo ore. Jaučiausi lyg išnykusi iš šios situacijos ir patekusi į beorė erdvę. Galėjau girdėti ir jausti savo širdies plakimą, ir kraujo cirkuliaciją venose. Likau tik aš ir iš koto verčiantis vyras, prigludęs prie manęs. Stovėjau įsirėmusi delnais į jo tvirtą krūtinę. Dar niekada nebuvau taip arti šio žavaus sutvėrimo. Žvelgiau į žydraakio susirūpinusį veidą, žvelgiantį pro sieną. Vėl tos lūpas. Mano kvėpavimas beveik sustojo, kai Adrianas nuleido akis į mane ir mūsų žvilgsniai susitiko. Tos raudonos akys.

-Jūs išprotėjusi,- sušnabždėjo ir aš nenoromis šyptelėjau priėmusi tai pirmą kartą kaip komplimentą.

Nespėjusi suvokti per grietai vykstančių įvykių, buvau atplėšta Izabelės ir grubiai nutempiama link baltų durų. Vis dar jaučiausi keistai apdujusi ir nesigaudanti erdvėje. Mintys blokavo prieš akis vykstančių įvykių pavojingumą gyvybei.

Prieš pranykstant už baltų durų, dar spėjau slapta žvilgtelėti ir porą sekundžių pagauti Adrianą brutaliai užsipuolantį kažkokį vyrą, kurio vietoje tikrai nenorėčiau pabuvoti. Išsigandau dėl vieno kovoje palikto žydraakio, bet prieš pat akis buvo užveriamos durys ir mano geri norai liko minčių lygmenyje. Izabelė mane tempė gana tvarkingais rūsiais, tuneliais, laiptais, bet nelabai jaučiau savo kojų. Suvokiau einanti, bet mintimis vis dar buvau Adriano apartamentuose, jo glėbyje. Galiausiai buvau įsodinta į juodos spalvos visureigį ir tik tada atsipeikėjau sugrįždama į dabartinį laiką. Vairuotojo vietoje sėdėjo Izabelė, šalia jos - aš, o galinėje sėdynėje - Hana. Jau žiojausi klausimui, bet pūstalūpė su visa galia nuspaudusi greičio pedalą išskrido iš aikštelės kaip koks Šumacheris priešais finišo tiesiąją. Kadangi nespėjau prisisegti diržo, slystelėjau juodoje odinėje sėdynėje link lango susimušdama petį.

-Izabele, atsargiai,- burbtelėjau išgirdusi žvangtelėjimą pranešantį apie saugumą,- Adrianas liko viduj.

-Susitvarkys,- burbtelėjo žvelgdama į raudoną šviesoforą, kurį pravažiavo kaip pro žalią,- Minėjo, kad pora kulkų nėra pasaulio pabaiga.

-Negalime jo tiesiog palikti,- susiraukiau.

-Stebėk,- išsišiepė pūstalūpė stipriau suimdama vairą ir nuspausdama gazą.