Ėjo dvi, penkios, keturiolika dienų, per kurias bandžiau grįžti į vėžias ir pagaliau po pusę mėnesio sugebėjau nebesižvalgyti į mobilųjį laukdama Adriano skambučio, bent menkiausio savo veiksmų paaiškinimo. Tarp manęs ir Izabelės vis dar jautėsi šiokia tokia įtampa dėl paskutinio vizito pas mėlynakį, kol galiausiai mergina pasidavė supratusi, kad tiesiog norėjau judėti toliau. Nors ir buvo įdomu ką Izabelė išsiaiškino per visą tą laiką, bet neklausinėjau. Nenorėjau patenkinti savo smalsumo, kuris su laiku tik būtų pradėjęs augti.
Hana nusprendė mane mergaitiškai nusitempti į barą, kaip senais gerais laikais. Neklausiau, kodėl neprisijungė Izabelė, nes įtariau kaltininką. Štai sėdėjome su dreduotaja bare apsvaigusios nuo muzikos ir promilių kraujyje. Kaip ir visus kartus, jai siūlė gėrimus, o aš juos gaudavau, nes būdavau dalis Hanos. Šiandiena man neberūpėjo kiek išgersiu, su kuo šoksiu, tiesiog norėjau prisiliuobti iki žemės graibymo, pamirštant savo pačios vardą. Pasisekė, nes Hana manęs nestabdė pritardama idėjai. Mūsų girtos šnekos apie nieką ir viską vienu metu man kėlė nuotaiką. Buvau išsiilgusi mūsų kvailų ir nerūpestingų mergaitiškų pokalbių. Buvo gera pasijusti senąja savimi, su savo svajonėmis tapti rašytoja ir nuostabia draugija, kuri lydėjo visą tą laiką.
-Ačiū, kad išsivedei pasižmonėti,- šyptelėjau draugei stipriai siurbtelėdama gėrimą per nukandžiotą šiaudelį.
-Tau to reikėjo,- išsišiepė ranka glostydama mano nugarą.
-Tik nepradėk,- užsimerkiau silpnai pakratydama galvą.
-Nebūsiu Izabelė, nebijok,- silpnai nusijuokė,- Man svarbiausia esi tu, o ne kažkoks Adrianas, kuris nesugeba atstovėti už vyrų giminę.
-Tu nuostabi, žinai tai?- suburbėjau ir ji išsišiepusi mane apkabino per pečius.
-Tu taip pat saulele,- spustelėjo trumpam užsimerkdama.
-Buvau išsiilgusi mūsų naktinių gastrolių po miestą, Hana.
-Aš taip pat buvau pasiilgusi savo geriausios draugės,- spustelėjo išsišiepdama,- Mes prieš pasaulį?
-Mes prieš pasaulį.
-Aš iki mergaičių kambarėlio ir galėsime po truputį ruoštis keliauti namo,- tarstelėjo išsitraukusi mobilųjį, kuris pasiglemžė jos dėmesį,- Izabelė bus už dešimties minučių,- tarstelėjo ir man linktelėjus pradingo minioje.
Atsidusau supratusi, kad šis nuostabus vakaras jau keliavo į pabaigą. Troškau iš visos širdies, kad jis tęstųsi bent dar kelias valandas, dienas ar savaites, nes nenorėjau sugrįžti į blaivią realybę. Tokiais momentais kaip šis susimąstydavau, kad vienintelio žmogaus, kurio man reikėjo šalia tai buvo nepakartojama Hana. Jos kompanija visados būdavo pripildyta jaukumu ir rūpesčiu. Net jei ir atrodydavo, kad mūsų draugystė klibėdavo dėl mistinio pasaulio nesusikalbėjimo, mes vis vien rasdavome kelią viena pas kitą. Abi gerai žinojome, kad pabaigoje vis vien būsime mes prieš pasaulį.
Kvailai išsišiepusi siurbtelėjau kokteilio, kuris jau buvo arti pabaigos. Padariau garso ir dėl to jaučiausi savimi patenkinta. Ypač neblaivi būsena buvo būtent tai ko man reikėjo, kad nustočiau galvoti apie jį. Kaip tik tuo metu nusisukusi kairėn išvydau senstelėjusį vyrą, kuris mane nužiūrinėjo pakilusiais antakiais apsilaižydamas sulipusias lūpas. Iš karto susiraukiau.
-Ko spoksai?- pyktelėjau ir susilaukiau iš dešinės silpno juoko,- Ko juokiesi?- atsisukusi išvydau pažįstamą veidą, nuo kurio tik kilstelėjau antakiais.
-Dažnai visus aploji?- netramdė plačios šypsenos Kevinas.
-Ar dažnai ateini į barus pasijuokti?
VOCÊ ESTÁ LENDO
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampiroAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
