ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..28..

viršuje - DEREKAS

/////

Vos Hanai išsilaisvinus iš mano gniaužtų ji pranyko debesyje. Iš viršaus vis krito nuolaužos dėl ko dulkės niekaip nenusmigo leisdamos dorai įkvėpti. Užsidengiau bliuskute kvėpavimo angas ir prisimerkusi nukeliavau iki čiužinio ant jo prisėsdama. Atrodė, kad vyko antras pasaulinis, o aš sulaikyta nelaisvėje. Net nekvėpė naujausiais laikais. Mintyse meldžiausi, kad tai nebūtų Gerardo atvykimo ceremonija ir ant tų minčių pasigirdo dar vienas nemenkas sprogimas, sukeldamas papildomą skylę ir dulkių pliūpsnį bei nuolaužas pasiekusias mane. Užsimerkiau stipriai atsikosėdama. Jei Hana negrįš manęs, aš čia nusibaigsiu nespėdama net suskaičiuoti iki šimto. Nors ir praėjo tik apie dešimt minučių, atrodė, kad esu įkalinta kare bent valandą. Net mintyse pradėjau šauktis dreduotosios. Akivaizdu, kad minčių galia ir telepatija padėjo, nes išgirdau žvagančius raktus ir sunkesnį atsikosėjimą, kuris artėjo link manęs. Atsistojau prieidama prie grotų ir išvydusi Haną apsidžiaugiau. Vos į grotas įkišus raktą pajaučiau didžiausią palengvėjimą, nes paskutinę sekundę išsigandau, kad galbūt raktai ne tie.

-Sunkiai davė raktą?

-Ne,- papurtė galvą rakindama spyną,- Vos man priėjus įbruko į ranką ir liepė tave išlaisvinti,- paaiškino susilaukdama mano pakeltų antakių ir viso gyvenimo, kuriame svečiavosi Derekas, peržvalgos.

Vis dar buvau maloniam šoke, kad Hanos vaikinas pagalvojo apie mano gyvybę, bet neturėjau laiko tai permąstyti lysdama į detales. Trumpam stipriai apsikabinusios tesėme išsinešdinimą. Hana čiupo mane už rankos pradėdama temti link vietos, kurioje buvo įkalinta Izabelė. Dabar mano mintyse karaliavo raudonplaukė, kurią tikėjausi išvysti gyvą ir neperlabiausiai sveiką. Svarbiausia, kad ji būtų gyva, taip kaip labiausiai sugeba vampyrai. Vos įbėgus į nedidelę laboratoriją, kuri labiau priminė studentų projektą, pradėjome žvalgytis, nes per tirštus dūmus matomumas stipriai suprastėjo. Įžiūrėjau tik daug mėgintuvėlių, kurie mėtėsi ant žemės su išsipylusiomis spalvotomis terpėmis. Iš visų jėgų bandžiau apeiti, nes nežinojau koks pavojus vos į juos įžengus. Nepadėjo ir kaukiančios sirenos, dėl kurių norėjosi šniukštinėti susiraukus ir užsidengus ausis.

-Kur Izabelė?- klustelėjau stipriau atsikosėdama dėl sudirgintos gleivinės.

-Nežinau, buvo čia,- susiraukė dairydamasi ir staiga išgirdome kitą sprogimą, kuris buvo visai šalia, dėl ko net švistelėjo mus ant žemės, tiesiai ant išsipylusių spalvotų terpių ir sudužusių mėgintuvėlių stiklų.

Susiraukiau susiimdama už ausų, kuriose pradėjo nemaloniai spengti permušant net sirenas. Atrodė, kad smegenys planavo palikti mano niekam tikusį kūną. Susiriečiau bandydama numalšinti spengimą, bet tai nepadėjo. Galiausiai atsidengusi ausis suvokiau, kad sunkiai girdėjau, tad padariau išvadą, kad visai šalia ir nudundėjo sprogimas. Ne už ilgo pamačiau ir užsiplieskusią ugnį. Greitai pakėliau Haną, kuri vis dar buvo užsidengusi galvą, tad nutempiau merginą link angos, tolyn nuo besiplečiančio karščio. Galiausiai pasukus už šono pagerėjo ir klausa, kad atsukau į save dreduotoją vis dar laikydama už pečių.

-Kas čia nutiko, Hana?- paklausiau gana garsokai dėl kaukiančių sirenų, bet blondinės murmėjimo taip ir neišgirdau,- Hana! Kur Derekas?

-Nežinau,- pradėjo raudoti,- Aš mačiau Gerardą,- žvelgė tiesiai į mano akis,- Mes pavėlavome ir jei jis nuskriaudė Dereką... aš mirsiu kartu su juo.

-Susiimk, Hana,- silpnai ją papurčiau privertusi giliau įkvėpti,- Privalome iš čia išsinešdinti, nes šis pastatas griūva,- paaiškinau ir ji silpnai linktelėjo,- Rodyk kelią.

Hana gana greitai atgavusi loginį mąstymą čiupo mane už rankos ir pradėjo tempti tolyn nuo ugnies šaltinio. Turėjau vilties, kad spėsime pabėgti kol dar kas masyvaus neužkrito ant galvos.