ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II..17..II

Sunkiai sudėliojusi paskutinius gyvenimo įvykius į stalčiukus ir kelis kartus giliai įkvėpusi išbėgau iš tualeto, o tame tarpe ir iš namų. Kažkur praskriejant oru išgirdau Dianos silpną "palauk", bet nežadėjau sustoti keliaujant į kraugerių skerdimo smulkmenas. Vos ne bėgomis atsidūriau prie savo elektromobilio, kurio dureles nedelsiant užrakinau. Pasimetęs žvilgsnis lyg tyčia nukeliavo link šalimais stovinčio Adriano Ford Mustango. Užsimerkiau susiraukdama ir giliai atsidususi stipriai suėmiau odinį vairą.

-Mėšlas!- surėkiau kelis kartus trenkdama į vairą ir kaip mat mano skruostais pradėjo tekėti skaudžios ašaros,- Tu žadėjai sugrįžti.

Rėkiau iš visų jėgų bandydama bent trumpam nuslopinti vidinį širdies maudimą, kuris perėjo į nebylią raudą. Kančios, nors ir įsivaizduojamos, suteikė ne mažesnį skausmą. Kiekvienas praeityje susikaupęs, užlaikytas sielvarto momentas pagaliau sprogo stipriau nei pati tikėjausi. Mintimis blokavusi realybę, norėdama save apsaugoti padariau meškos paslaugą, krisdama tiesiu taikiniu į bedugnę. Kaltinau save nuspręsdama surasti Adrianą ieškant adrenalino, kuris padėtų pasijusti gyvesnei. Siekiau išgelbėti savo tuščią gyvenimą, o to pasekoje prisidėjau prie žydraakio mirties. Susitepiau krauju to, kurį vienintelį troškau išgelbėti. Lyg mano raudos būtų ne gana, į mintis pradėjo lysti paskutinės kartu su žydraakiu praleistos savaitės, kurios prilygo pasakai iš knygos. Troškau grįžti ir pajusti tuos drugelių uraganus dar ir dar kartą. Norėjau, kad tie sparnuoti drugiai mane nusigabentų pas Adrianą į dausas. Tik dabar suvokiau vyro ištartą frazę tą vakarą, kuri puikiai tiko man.

-Jei galėčiau atsukti laiką atgal – išgelbėčiau tave nuo savęs,- sušnabždėjau bestringant žodžiams gerklėje.

Pirmą kartą mano smegenys pradėjo laidoti žydraakį. Jo automobilis stovėjo jau dvi savaites neliečiamas, o tai jau turėjo būti pakankamas įrodymas, kad jo nebebuvo tarp mūsų. Net nemirtingiesiems kraugeriams ateidavo paskutinioji. Negi viskas kas mums buvo likę tai tik migloti prisiminimai? Akių skaidri žydrynė, nuoširdi šypsena, jaudinantys prisilietimai, žemas balso tonas. Vos pradėjus vienas kitą artimiau pažinti teko išsiskirti. Ir visai nesvarbu, kad aš nebuvau tam pasiruošusi. Kodėl būtent Adrianas? Ar tai kraugerių pasaulio dalis, kurios pažinti netroškau? Kodėl mano gyvenimas turėjo būti toks komplikuotas? Praradusi savo vienintelį širdies paglostytoją, draugus likau viena. Net sesuo skerdikė perėjo į žudikų gretas kovodama prieš mane supantį pasaulį.

Tik po geros valandos sugebėjau nusiraminus išsukti iš garažo. Skriejau asfaltu tiesiu taikiniu į Niu Heiveną, kuriame tikėjausi pradėti naują gyvenimą žengdama į savęs pažinimo kelią. Gailėjausi tik to, kad palikau jį išvažiuodama į Niujorką. Jei širdis liepė likti pas Tremerius, taip ir reikėjo pasielgti. Net neabejojau, kad Mija mane bandė apsaugoti nuo viso skausmo su kuriuo susidūriau per mažiau nei porą valandų būdama vadinamuosiuose namuose. Jei būčiau likusi ir palaukusi įšventinimo į Tremerius nieko panašus nebūtų nutikę. Izabelė su Hana vis dar gyventų pas mane, o Diana rinktų tyliai informaciją. Aš pažinčiau savo bendruomenę, kurioje man buvo paruošta vieta. Nieko kito netroško mano širdis kaip tik priklausyti savo bendruomenei. Tik ten vienintelė užuovėja, kuri man beliko.

Vos įvažiavus į kiemą mane pasitiko Klerės kiek sutrikusi veido išraiška. Giliai atsidususi išlipau iš automobilio. Nelabai žinojau kaip šioje situacijoje turėčiau elgtis, bet pamačiusi garbanės išskėstas į šonus rankas ir susirūpinusią veido išraišką iš karto puoliau jai į glėbį.

-Viskas bus gerai,- glostė ji mano plaukus,- Tu namuose, mieloji.

Jau po keliolikos minučių buvau nuvesta į merginos kambarį, kuris jau buvo papuoštas dirbtinėmis gėlėmis. Šyptelėjau iš pokyčių, bet atsisėdusi ant lovos netrukus įbedžiau liūdnas akis į grindis. Rudaplaukė prisisėdusi šalia mane apkabino per pečius prisiglausdama arčiau savęs. Kartas nuo karto perbraukdavo ranka per nugarą neištardama nei žodelio. Jaučiau jos palaikymą, nors ir nepasidalinau kas mane nuliūdino.