ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..17..

viršuje - PAULA

/////

Raudonplaukė išblyškėle mane apipylė ypač nosį riečiančiu žalsvu skysčiu ir užpūtė visas degusias žvakes, jas sumesdama į stalčių. Užtraukus užuolaidas greitai palikome rąstinį namelį be jokio konkretaus situacijos paaiškinimo. Bėgome nesidairydamos apie dešimčia minučių. Turėjau klausimų į kuriuos norėjau atsakymų, bet netolygus kvėpavimas arba sunerimusi Izabelės veido išraiška neleido jų užduoti. Nežinojau kodėl apskritai pabėgau į tankų mišką su kraugere, kuri man jaučia antisimpatiją. Galbūt tai jos planas manimi prasimaitinti. Gali būti, kad ji tyčia atsikratė Adriano, kad nematytų ir nesijaustų kaltas dėl mano mirties. Toptelėjo į galvą, kad rastiniame namuke minėjo, kad esu skanus kąsnelis.

Po dar kelių minučių sudėliojusi įtarias mintis galiausiai sustojau giliai kvėpuodama ir atremdama į kelius rankas.

-Nuo ko bėgame?- vos gaudžiau kvapą.

-Negi pavargai?- patraukė per dantį kilstelėdama antakiais.

-Aš ne demoniška būtybė,- atsakiau su giliais įkvėpimais badydama įlindus jai į užpakalį išlikti gyvesnė nei savo vaizduotėje.

-Tikiuosi esame pakankamai toli,- burbtelėjo ir iš jos akių mačiau, kad pats metas pradėti bijoti.

-Ar mus kažkas medžioja?- suklusau.

-Per tave, kvaiša, mus susekė,- pyktelėjo pastumdama,- Durni mobilieji ir dar durnesnės jų naudotojos.

-Kiek gali mane stumdyti?- susiraukiau nepatankinta,- Po paskutinio karto baigėsi nekaip,- priminiau išsitiesusi.

-Minėjau, kad aš iš Bruhos kano?- kilstelėjo antakiais.

-Tai nepasiteisinimas,- pavarčiau akis,- Negi mane sekė per mobilųjį?- nesupratau ar taip galėtų nutikti realiame pasaulyje.

-Be abejo,- suprunkštė lyg tai būtų savaime aišku,- Pagavo signalą iš kur skambinai ir atvyko patikrinti. Faktas, kad tu tik jaukas.

-Kas mane panaudojo kaip jauką? Derekas?- pati netikėjau savo žodžiais.

-Šūdas,- susiėmė už galvos Izabelė ir pradėjo nervingai vaikščioti ratais,- Tikiuosi Adrianas nelaiko farmacijos popierių tame kvailame vasarnamyje.

-O jei Adrianas grįš?- išsigandau dėl žaviojo gyvybės,- Ir jį sugaus? Arba dar baisiau – užmuš?

-Svarbiausia, kad lapų nerastų,- burbtelėjo atsainiai.

-Tokia tu ir žmona,- prunkštelėjau pavartydama akis.

-Pala, ką?- pakėlė antakius sustodama ir įsmeigusi akis į mane,- Žmona?- gardžiai nusijuokė, lyg būčiau papasakojusi metų anekdotą,- Aš tik viena iš jo ex merginų,- šyptelėjo.

-Tik viena iš?- pasitikslinau sušnabždėdama, kai nesupratau ant širdies palengvėjo ar ne.

-Apie Adriano žmoną tau nieko nepasakosiu,- nusisuko įsmeigdama žvilgsnį į storą eglės kamieną,- Čia jau jo ir tik jo reikalas.

Supratau, kad Adriano gyvenime yra ponia Vaitner, bet ji apgaubta mistiniu voratinkliu. Galvoje tik sukosi klausimas kodėl man neatsakė į klausimą apie ją automobilyje, kai mane parvežė iš antrojo darbo pokalbio, po pasisėdėjimo kavinėje. Iš dalies mane apgaubė nusivylimas, nes kažkur pasąmonėje tikėjausi, kad žavusis laisvas kaip paukštis kažkuriuo metu manimi susižavės. Nors ant širdies buvo džiugu, kad Izabelė nebuvo toji ponia Vaitner. Nepavyko įsivaizduoti pūstalūpės ir žydraakio santykių. Abu buvo absoliučiai skirtingos asmenybės. Ji – greitai užsideganti ir, atrodo, visuomet blogos nuotaikos vos kitiems pratariant žodį, o jis – iš koto verčianti ramuma, prie kurios norisi išsilaižyti žaizdas, kaip kokioje terapijoje. Žinoma, įvyksta kažkoks pasikeitimas kai abiejų akys užsidega įspėjančiuoju signalu. Na taip pat jai net aštuoni šimtai su viršum metų, tad jie ir pagal amžių netinka vienas kitam. Šyptelėjau iš minčių absurdiškumo ir susilaukiau Izabelės surauktų antakių dėl ko greitai surimtėjau. Tikiuosi ji nemoka skaityti minčių.