ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..33..

VIRŠUJE - PAULA

/////

Pasimuisčiusi pataluose apsiverčiau į kitą pusę. Lengvai atsidususi silpnai prasimerkiau ir ne už ilgo vėl užmerkiau akis. Suakmenėjau godžiai nugurkusi seilių gniutulą gerklėje, nes prasimerkusi prisiminiau regėjusi kažką tamsaus, lyg siluetą, prie lango, dėl ko ant pusės kambario nekrito mėnulio šviesa. Patankėjo mano kvėpavimas bent trigubai. Nevalingai pradėjau kišti į galvą mintis, kad tik pasivaideno ir tuo labiau galbūt nespėjau išlipti iš miego fazės tad mano smegenys truputį supanikavusi nusiuntė truputį adrenalino. Sunkiai nugurkiau seiles bandydama šyptelėti dėl kvailai susiklosčiusios situacijos, bet neįstengiau. Sunkiai, bet prisiverčiau dar kartą atsimerkti ir įsitikinti visa ko netikrumu. Silpnai prasimerkusi išvydau pliką langą, nė gyvos dvasios. Didžiulis akmuo nukrito nuo mano sielos. Net išspaudžiau mažą šypsenėlę pavartydama akis dėl savo sujautrėjusios psichikos. Net bijojau pagalvoti ką būtų reikėję daryti, jei būtų užpuolęs kažkas iš Gerardo chebros. Matyt visa gerkle šaukčiausi Adriano pagalbos. Manau ir jis pats pajaustų svetimą kūną savo namuose. Gi taip veikia vampyrai, tiesa? Apsipatenkinus, prikišau galvą saugumu ir apsivertusi ant kito šono išvydau ryškiai raudonos spalvos paklaikusias akis, kurios buvo įbestos į mane, lyg bandančios ištraukti pačią sielą. Jos buvo nutolusios nuo mano veido bent dešimt centimetrų, dėl ko sulaikiau orą savyje. Šešėlio šypsena buvo plati ir driekėsi nuo ausies iki ausies sukeldama paniką. Staigiai užsimerkiau lyg užvėrus akis išnyktų ir pati pabaisa. Meldžiausi, kad tai būtų tik miego paralyžius, bet tuomet prisiminiau, kad be jokių sunkumų apsiverčiau ant kito šono prieš mažiau nei minutę. Trūkčiojančiai įkvėpiau kai jaučiau nepažįstamo organizmo kvėpavimą sau į veidą, kuris stingdė kraują. Prasimerkiau vėl išvysdama jo klaikias akis ir išprotėjusią šypseną. Įkvėpiau oro ruošdama stygas išleisti pagalbos šauksmą, bet staigiai, lyg nutuokdamas, šešėlis savo ranka stipriai užspaudė mano burną, dar papildomai suvarydamas smailius nagus į mano skruostą. Iš akių momentaliai pradėjo veržtis ašaros. Jis neabejotinai ne mano haliucinacijų vaizdinys. Išsigandau kai šešėlis atsidūrė virš manęs stipriau prispausdamas ranką prie burnos ir pradėjo mane įnirtingai uostyti. Galiausiai su kitos rankos nagu mėgaudamasis mano oda sukėlė papildomo skausmo, nuo kurio tik stipriai užsimerkiau. Jaučiau, kaip jo nagai keliavo mano kaklu ir galiausiai jį suėmęs ilgais bei smailais pirštais pradėjo smaugti. Nebeįstengiau įkvėpti ir plaučius aprūpinti deguonimi. Panika pasiekė aukščiausią tašką. Jaučiau fizikai kaip mano kūną paliko dvasia. Nesupratau kodėl mane kaustė begalinė baimė, dėl kurios nesugebėjau pasipriešinti išprotėjusiam šešėliui. Galbūt ir pati suvokiau, kad tokio milžino niekaip nuo savęs nenustumčiau. Jis buvo bent du kartus masyvesnis už Adrianą. Meldžiau mintyse, kad žydraakis mistiniu būdu pajustų mano pagalbos šauksmą kol siela nepaliko mano kūno. Stebėjau akylai duris, pro kurias niekas taip ir neįbėgo. Po kelių sekundžių šešėlis susidomėjo kas patraukė mano dėmesį dėl ko sekundės dalį švystelėjo į duris kiek atleisdamas smaugiamą kaklą. Pasinaudojusi progą dėl atsiradusios drąsos ir gabalėlio oro, kilstelėjau kumštį ir užsimerkusi iš visų jėgų trenkiau į virš galvos kabančią sieninę lempą. Pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes pasklido šukės, kurios nukrito ant manęs. Staigiai prasidariusios durys ir užsidegusi šviesa buvo mano išgirsto nebylaus pagalbos šauksmo pasekmė.

-Panele Fost?- pasirodė tarpduryje sunerimęs Adrianas, kuris staigiai prie manęs priėjo,- Kas nutiko?- nesuprato klausiamu žvilgsniu kamantinėdamas nebyliai detalių, žvelgdamas į kosėjančią mane su pradrėkstu skruostu,- Paula.

-Jis... mane...,- gaudžiau orą negalėdama nieko doro pasakyti, o jis tik rankiojo šukes nuo šviestuvo padėdamas ant žemės.

Adrianas grietai mane priglaudęs prie savo krūtinės apkabino dėl ko galiausiai prakiurau. Verkiau dėkodama aukščiausiajam, kad aš vis dar buvau kaip labiau įmanoma gyva. Tas, kas bandė manimi atsikratyti įvarė daug baimės ir apmąstymų. Tokia būvimo su kraugeriais kaina? Ar tikrai jam buvau reikalinga būtent aš?

-Nusiraminkite,- glostė vyras mano galvą aprimus ašaroms.

-Kodėl manęs neapgynei nuo to siaubūno?- beveik pykau šniopuodama nosimi,- Kur tavo prakeikti vampyriški sugebėjimai? Jis buvo čia!

-Atsiprašau, kad neapsaugojau.

-Kas jis apskritai buvo?- atsitraukusi nužvelgiau Adriano akis.

-Sprendžiant iš užpuolimo pobūdžio, drįsčiau teigti, kad Hugo,- tarstelėjo silpnai susiraukdamas ir priversdamas mane garsiai gurgtelti,- Papasakokite ką pastebėjote užpuolike.

-Aš jo nemačiau,- atsidusau užsimerkdama ir bandydama prisiminti nakties siaubą,- Juodas lyg šešėlis, raudonos paklaikusios akys ir plati kraupi šypsena. Jis buvo siaubingas.

-Tuomet tai Hugo iš psichiškai nesveikos Malkavianų sektos.

-Malka ką?- atsimerkiau liūdnai įsistebėdama į Adrianą.

-Malkavianų,- pakartojo ir nuskaitęs iš mano akių klausimų gausą, tęsė,- Jie išprotėjimą laiko stiprybe, kadangi tai leidžia žiūrėti į pasaulį kitu kampu ir matyti daugiau, nei mato eiliniai,- atsiduso,- Jie siekia pagauti aukos žvilgsnį, nes tada užkrečia savo išprotėjimu, dėl ko pradeda lįsti savižudiškos mintys arba tiesiog suparalyžiuoja kūną.

-Tas beprotis mane smaugė,- vėl akyse pasirodė ašaros prisiminus tą siaubą,- Gulėjau it negyva. Maniau mirsiu.

-Atsiprašau,- sušnabždėjo liūdniau ir aš vėl kritau jam į glėbį, kuriame jaučiausi bent kiek saugiau.

-Kodėl jam parūpau?- paklausiau ir Adrianas nusukęs žvilgsnį apie kažką susimąstė,- Kodėl norėjo mane nužudyti?

-Hugo dažniausiai neapsiima tiesioginiu mirtingųjų žudymu. Manau norėjo tik įbauginti,- tarė lyg tarp kitko sulaukdamas mano nepatenkintos išraiškos.

-Jam tai pavyko,- nuleidau galvą pajutusi kaip stipriai drebėjo mano kūnas.

-Pasirūpinsiu, kad tai daugiau nebepasikartotų,- atsiduso,- Dar kartą atsiprašau.

-Suprantu, kad aš tik pati kalta dėl visko kas man įvyko,- giliai įkvėpiau permąsčiusi savo gyvenimą,- Įlipau slapčia į automobilį ir susipažinau su mistikos pasauliu, kurį taip troškau pažinti dėl savų, savanaudiškų tikslų. Žinojau, kad galiu tikėtis visko. Perspėjote mane su Izabele. Neturiu teisės kaltinti, nes jums tapau tik našta, kurią dėl kažkokių priežasčių dar ir ginate,- atsisukau į Adrianą ir įsistebėjau į jo žydrynę,- Kodėl, Adrianai?

-Negaliu jums atsakyti į pateiktą klausimą,- tarstelėjo ramiu balso tonu, neduodamas seniai trokštamo atsakymo.

-Kodėl?- nesupratau pakratydama galvą,- Viskas dėl to, kad sužinojau apie šį pasaulį ir vienintelis būdas yra mane nugalabyti, bet jums to neleidžia padaryti per aukšti moralės principai?- suraukiau antakius, o mėlynakis vis dar stebėjo mane gaudydamas kiekvieną žodį, tad bandžiau iš jo mimikų išgauti atsakymą,- Ar viskas tik dėl Mijos?- klustelėjau ir jo veide truputį sukrutėjo antakiai,- Dėl jos manęs negali nužudyti? Nes turiu jos širdį?- klustelėjau ir jis godžiai nurijo seiles patvirtindamas mano spėliones,- Adrianai,- atsidusau nuleisdama žvilgsnį į savo rankas ir silpnai pakratydama galvą į šonus.

-Aš pats tiksliai nežinau atsakymo,- galiausiai prakalbo po mano monologo,- Klausiu to savęs kaskart pamatęs jus.

-Prašau, Adrianai, pasilik šiąnakt su manimi,- paprašiau pakeldama į jį savo blizgias akis,- Nenoriu likti viena.

-Žinoma,- linktelėjo paguldydamas mane į lovą ir užklodamas kaldra kaip mažą vaiką.

Jis apėjo lovą išjungdamas lubinę šviesą. Galiausiai pajaučiau kaip lova sutraškėjo, o Adrianas atsigulė šalimais. Tarp mūsų buvo koks geras pusmetris. Norėjau jį apsikabinti ir pajausti šalia, bet nemaniau, kad tai būtų deramas žingsnis. Bijojau, kad po to nebebus šansų grįžti atgal. Jau dabar nebesivaizdavau savo gyvenimo be mistikos, pavojų ir Adriano. Gimiau nieko neturėdama: nei tėvų, nei draugų, nei sveikatos. Galbūt būdama šioje košėje jaučiausi pagaliau svarbi ir naudinga. Gal pripažinimas, kad mistikos pasaulis iš tikrųjų egzistavo ir aš buvau to dalimi sukūrė pasitikėjimo savimi jausmą? Parašyti knygą remiantis realybe, buvo jau seniai pasiektas tikslas. Gavau pakankamai informacijos, tik gaila, kad įmerkus koją nebesinorėjo iš viso to išbristi. Nei trupinuko nesigailėjau, kad apgavau Adrianą įlipdama į jo automobilį ir išvykdama į vampyrų pasaulį. Man to reikėjo.