ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/15/

-Ar pavyko kažką sužinoti?- pasikartojo klausimas iš mano lūpų, kuris šiose patalpose nuskambėjo jau šimtąjį kartą.

-Kol kas susisiekta su manimi nebuvo, tad kol kas telieka laukimas,- eilinį kartą pakartojo tą patį atsakymą, kuris manęs nebetenkino.

-Tai tiesiog laukiame kol paskambins neaiškūs kraugeriai su naujienomis?- pyktelėjau susiraukdama ir kiek kilstelėdama balsą nes įtampa po truputį pradėjo smaugti kviesdama paniką dėl susiklosčiusios situacijos,- Kiek dar teks laukti bent menkiausios žinios? Valandą? Dvi? Dieną? Savaitę?

-Nosferatams pateikiau informaciją skubos tvarka,- tarė silpnai atsidusdamas ir dviem pirštais pasitrindamas akis.

-Man įgriso tiesiog laukti nieko nesiimant,- silpnai susiraukiau žengdama kelis žingsnius link sofoje sėdinčio Adriano, kuris pajutęs veiksmą pakėlė raustelėjusias akis į mane,- Kiekviena praeinanti minutė yra neišmatuojamos svarbos. Aš negaliu tiesiog laukti rankas sudėjusi kol vadinamieji Nosferatai nuspręs pradėti paiešką,- dėsčiau mintis su kuriomis gyvenau pastarąsias kelias valandas,- Galbūt jie apskritai net nežada pajudinti mažojo pirštelio dėl... mano mergaitės. Juk jiems tai tik įprastas žmogus.

-Pabandykite nusiraminti, nes bereikalinga įtampa niekur nenuves,- pakilo nuo sofos žvelgdamas į mane tikriausiai kaip labiau įmanome švelnesniu žvilgsniu,- Kai turėsime žinių – galėsime imtis atitinkamų veiksmų.

-Tau lengva išlikti ramiu,- prunkštelėjau susierzinusi, suabejodama savo sprendimu kreiptis į Adrianą, kuris galėjo pasiūlyti tik nelemtą laukimą,- Aš negaliu nusėdėti vietoje matydama bėgantį laiką. Kiekviena sekundė yra aukso vertės ir mes jas švaistome!- kone riktelėjau ant Adriano, kuris tik žvelgė į mane tyloje akivaizdžiai mintyse dorojant informaciją,- Tai mes kažko imsimės ar ne?

-Jei jau norite kažko imtis, tuomet galime pasidaryti raminamos arbatos,- pasiūlė numetęs bombą iš giedro dangaus su visiškai ne vietoje pasiūlymu.

-Tu juokauji, tiesa?- kilstelėjo mano antakiai ligi dangaus, išplėstomis akimis skenuojant Adrianą, kuris net sulaikęs savyje orą laukė nežinia ko,- Negaliu patikėti,- prunkštelėjau nusivaipydama ir nusisukdama priėjau prie vitrininio lango apsikabindama save rankomis aplink pečius,- Suknistas Adrianas,- burbtelėjau sau kai akyse pradėjo tvinkti jūrą žvelgiant į tolį, neturint nieko už ko galėčiau užsikabinti bandant pradėti paieškas.

Bandžiau mintyse sugalvoti bent vieną priežastį neišeiti iš šių apartamentų su griausmu kaip tai padariau prieš keletą metų. Galbūt ši erdvė tiesiog manęs nevirškino, o galbūt Adriano per ramus charakteris varė iš proto mano neramią širdį. Šią sekundę norėjau teleportuotis pas Loganą ir imtis labiausiai neapgalvotų veiksmų, bet kažkur viduje puikiai supratau, jog tai būtų tik energijos bei sveiko proto švaistymas. Kovojau su savo mintimis kiekvieną praeinančią sekundę tikėdamasi apsireiškiant Nosferatų. Jie buvo vienintelė mano viltis išvysti gyvą savo mergaite.

-Kaip galėčiau padėti šiuo metu?- nuskambėjo tylesnis klausimasl lyg bandant manęs neišgąsdinti, nes man atsisukus pastebėjau Adrianą visai šalimais savęs.

-Pasiimk bent dalį skausmo,- galiausiai burbtelėjau ranka nusivalydama sudžiuvusias ašaras nuo skruostų.

-Jei tik galėčiau net neabejodamas pasiglemsčiau jį visą,- tarė akyse pasirodžius nesuvaidintam liūdesiui.

Tyloje žvelgiau į vyrą priešais su kostiumu, tvarkingą, šaltakraujį kraugerį, kuris liejo savo širdį lyg turėdamas jausmus. Vieną minutę jis rimtas, kitą – pervargęs nuo mano nuolatinių, pasikartojančių klausimų, o trečią – lieja širdį lyg klausykloje. Šis vyras vis dar buvo didžiausia mistika mano griūvančiam protui. Jis laužė kraugerių stereotipus, kuriais mitau paskutinius kelis metus. Ir lyg to būtų ne gana, pasiūlė galimybė prisiminti išnykusį gyvenimą, kuriame buvo absoliučiai neaiški persona. Savęs pažinimas kėlė vis stipresnę paniką, bet tai patapo mano narkotiku. Jaučiau turinti teisę į prisiminimus, kad ir kaip garbinau savo gyvenimą KK bendruomenėje. Net nenutuokiau jog viskas pradės griūti žaibišku greičiu ir praėjus ne tiek jau daug laiko, pirmas asmuo, į kurį kreipsiuosi dėl pagalbos, bus ne kas kitas kaip kraugerys Adrianas. Ar prie jo taip grietai prisirišau, nes būtent jis pasiūlė svajonės išsipildymą atveriant juodąja skylę, dėl ko pamiršau visus ryškiai raudonus STOP ženklus ant kraugerių kaktų? O galbūt čia puikai sužaidė Toreadorų bučinys pagrobimo metu? Galbūt man apskritai išsivystė Stokholmo sindromas, nes kad ir kaip ausyse garsiai skambėjo pavojaus varpai, vyras priešais buvo mažų mažiausiai verčiančiai iš baltų kerintis.