ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..10..

viršuje - HANA

//////////

Nors Adriano automobilio nebebuvo matyti, aš vis dar stovėjau ant šaligatvio išsišiepusi kaip durnelė bent dešimčia minučių. Lauke lapkritis, o aš su suknute, nejaučiau net menkiausio šalčio buvimo užuomazgų. Jaučiausi tokia laiminga gyvendama šioje akimirkoje, kad norėjosi joje užstrigti amžinai. Mintyse vis sukosi Adriano ryškūs veido bruožai ir akių žydrynė. Priešais stovintis lauko šviestuvas net priminė jo nepasakomą spinduliavimą, prie kurio norėjosi užsibūti. Paprastas kiemo keliukas link daugiabučio buvo panašus į mūsų vaikščiojamą grindinį link kavinukės. Net paprasčiausias mūsų pokalbis man padarė neišdildomą įspūdį. Kaip įmonės direktorius, jis buvo ypač komunikabilus, laisvai dėstantis savo nuomonę įvairiose temose bei neapsakomai šmaikštus. Tikra meilė seilė. Negi įklimpau į stiprią susižavėjimo stadiją? Nelabai tikėjosi, kad toks, iš pažiūros, tobulas žmogus galėjo apskritai egzistuoti. Gi tokius jausmus, kaip dabar, galėjo jausti nebent tik apžavėjimu gyvenantys knygų veikėjai, nes jie atrodė perdėtai hiperbolizuoti, netinkantys realiam gyvenimui. Norėjosi sugrįžti į tą magišką, kupiną ramybės bei jaukumo momentą ir vėl pajausti neapsakomai traukiančio vyro buvimą šalia. Priešingu atveju susirūpinčiau savo sveiku protu, bet šiuo metu buvau tiesiog paskendusi tobuloje akimirkoje, kuri užsitęsė net jam išvykus. Nors iš galvos neišėjo klausimas dėl ponios Vaitner, nesulaukus patvirtinimo pasijaučiau kiek ramiau. Galbūt ši mintis ir neramino mano sielą, bet tai neįstengė sugadinti nuostabios dabarties, kurioje stovėjau savo kieme, neprisimindama kada paskutinį kartą jaučiausi tokia pilnai patenkinta savo gyvenimu.

-Aš turiu darbą,- sušnabždėjau išsišiepusi galiausiai giliai įkvėpusi žvarbaus oro gūsio,- pas žavųjį Adrianą Vaitner.

Kai jau po truputį kibo šaltukas į galūnes, kurių man prireiks naujam gyvenimo etapui darbe, nusprendžiau grįžti į namus pranešant džiugią žinią dreduotajai. Lipdama laiptais mintyse kūriau scenarijus kaip Hana krykštaus sužinojusi, kad laimėjau kovą dėl administratoriaus pozicijos. Gyvenimas pagaliau susidėliojo į vietas ar bent jau pasisuko į teisingą vagą, nes kitas žingsnis privalėjo būti žengtas link rašytojos pripažinimo. Jaučiau sava siela, kad Adrianas ir jo ryšiai bus vienas iš mano sėkmės garantijų pakerint leidyklų širdis. Net neabejojau, kad sėdinčios tetos leidyklose taip pat neįstengtų pasakyti ne ponui Vaitner bei jo darbščiajai administratorei.

Atrakinus duris ir jas plačiai pravėrus neišėjo sutvardyti šypsenos, bet vos pamačius blondinukę priešais save pervargusiu žvilgsniu, iš karto nustačiau liūdną veido išraišką petempdamą lūpą. Nenorėjau per greitai pranešti gyvenimą pakeičiančių žinių.

-Na?- išdygo priešais mane nusiminusi Hana kilstelėdama rankomis,- Kur išdūmei? Jaudinausi dėl tavęs. Gi naktis už lango. Banditų rajonas, pamiršai?- kalbėjo ji, o aš vis tylėjau bandydama iš paskutiniųjų tvardyti šypseną,- Nagi, aš jau pradėjau pakuotis daiktus, tau irgi derėtų, nes ryt jau kraustymasis,- pasuko link kambario giliai atsidususi mergina.

-Hana,- sustabdžiau ją balsu,- Nežiūrėjai pro langą?

-Ko ten nemačius? Gi minėjau, kad naktis už lango,- suraukė kaktą truputį pajudinusi galvą į šonus,- Nagi, ryt paskutinė diena čia. Aš pervargusi ir užsikasusi tarp kartoninių dėžių.

-Mane parvežė su juodu Mustangu,- jau lindo šypsena iš po mano špakliaus sluoksnio.

-Ta prasme?- nesuprato rankas įstačiusi ant klubų ir silpnai suraukdama antakius,- Kas parvežė? Paula, jeigu čia kažkoks kvailas žaidimas...

-Pats generalinis direktorius,- išsišiepiau kilstelėdama antakiais kai jos akis persmelkė mane,- Adrianas Vaitner.

-Tu ką, iš pasimatymo?- suspygė šoktelėjusi į viršų mergina pasikeitus atmosferai bute.