ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..32..

VIRŠUJE - PAULA

/////

Džiaugiausi, kad sugebėjau nuraminti Haną. Tuo metu kai ji ramiai alsavo mano glėbyje, Adrianas pasirūpino Dereko kūnu, kad dreduotajai nebekiltų dar viena pykčio ir savęs gailėjimosi ataka. Dėl milžiniško pervargimo Hana greitai užmigo mano drėgname glėbyje. Padedama Adriano Haną transportavome iki automobilio, kuris mūsų laukė praėjus pro atsarginį išėjimą,  garaže. Tyla ir apmąstymai mus pasiglemžė. Pastebėjau Adriano šlubavimą ir norėjau pasiteirauti kaip jautėsi jis, bet tylėjau lyg prisisėmusi vandens. Nebuvau tikra ar mano burnos pravėrimas kažką pataisys. Žavusis taip pat nerodė didelio noro bendrauti, dėl to priėmiau sprendimą pasinerdama į tylą. 

Galiausiai įsėdome į Adriano automobilį, kurio patogumais jau teko pasinaudoti. Miegančią Haną paguldėme ant galinių sėdynių. Adrianui užvedus variklį pajudėjome į kelią, o aš iš karto nusukau žvilgsnį pro langą, ranka prilaikydama apsunkusią galvą. Buku žvilgsniu stebėjau besikeičiančius pastatus, vietoves, šviesas. Galvoje buvo absoliuti tuštuma, kuri gelbėjo mano paskutines blaiviai protaujančias ląsteles. Žinojau, kad vienintelis dalykas apie kurį įstengčiau šiuo metu galvoti, būtų paskutinis mano gyvenimo pusvalandis priminantis atvirus pragaro vartus.

-Nešalta?- švelniai paklausė Adrianas mane pažadindamas iš transo.

-Ne,- burbtelėjau ir tik tada pajaučiau, kad automobilyje buvo kaip šaldytuve,- Taip,- pakeičiau savo atsakymą ir Adrianas įjungė šildymą.

-Kur važiuojame?- klustelėjau pažvelgdama į žydraakį, kuris atrodė toks išvargęs, kad nelabai priminė žaviojo.

-Į mano apartamentus,- atsiduso,- Jau vakaras, derėtų pailsėti.

-Ar ten saugu?

-Ne,- stipriau suspaudė lūpas, lyg permąstydamas visus baisiausius scenarijus,- Ten pasiliksime tik nakčiai.

Sustojus automobiliui kelias minutes jame pasėdėjome, lyg nebūtume tikri planu likti nesaugiuose apartamentuose. Matyt Adrianas nepasitikėjo savo fizine forma ir manė negalįs mūsų apginti užpuolimo atveju. Galiausiai vyras atsiduso jis išlipdamas iš automobilio į rankas paėmęs Haną nuotakos poza. Blondinė vis dar buvo atsijungusi nuo pasaulio. Pro atsarginį įėjimą keliavome link apartamentų. Visi tie koridoriai man priminė Izabelę, dėl ko tik dar labiau nuliūdau. Tada raudonplaukė padėjo mums su Hana išsinešdinti. Kada ateis laikas grąžinti skolas? Mūsų sumažėjusi trijulė buvo giliai duobėje. Norėjau paklausti Adriano ko imsimės, bet nužvelgus jo pavargusią išraišką veide nusprendžiau bent kiek luktelėti. Pradarius duris Adrianas nunešė Haną į pirmąjį kambarį po kaire. Aš stovėjau it įmūryta į grindis žvelgdama į visišką betvarkę. Po Adriano kovos su Dereku viskas išliko taip kaip ir buvo palikta: išstumdyta ir sudaužyta. Stiklai ir suplyšusios medžiagos skiautės dengė grindis. Net toršeras gulėjo ant žemės su pabirusiomis šukėmis. Akys nevalingai užkliuvo už dėl mano beprotystės sudaužyto stalo. Pirmoji auka. Sukilo tos dienos prisiminimai su Dereku. Nejučiomis pradėjo kauptis ašaros, dėl ko kilstelėjau smakrą tikėdamasi kad ašaros neištrykš, nes ir taip per paskutines dienas verkiau daugiau nei per visą savo gyvenimą. Net nepajaučiau Adriano šalimais, dėl ko net truputį krūptelėjau.

-Nenorėjau išgąsdinti,- burbtelėjo atsidusęs ir nužvelgęs sujauktą kambarį,- Neturėjau laiko susitvarkyti.

-Viskas primena jį,- sušnabždėjau įbesdama žvilgsnį į laukines duris priešais.

-Jis nebuvo blogas, tik pasiklydęs,- vos ne sušnabždėjo.

-Gali papasakoti man daugiau apie Dereką?- paprašiau,- Tiesa ta, kad visai jo nepažinojau.