ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..1..

Sveiki! Tai mano antroji talpinama istorija. Man patinka iššūkiai, dėl to nusprendžiau paliesti mistikos bei vampyrų temą. Man visados įdomu jūsų nuomonė, tad drąsiai ja dalinkitės ir leiskitite tobulėti. Myliu bučiuoju ir galime pradėti...

//////////

-Deja,  juodraščiai ir maketai apie vampyrus jau pasenusi tematika, tad turime atmesti jūsų rašliavas,- burbėjau panosėje,- gal kitos leidybos ir susidomėtų, bet ne mes,- vis dar vaipiausi suraukusi kaktą lyg darželinukė.

Šiandiena apėjau tris knygų leidybų namus ir nei viena nepasakė nei vieno mielo žodžio apie mano tris metus rašytą romaną apie kraugerius. Kiek save prisiminiau, visada žavėjausi mistika ir ją supančiu pasauliu. Rašymas man padėdavo pasitraukti į mano susikurtą pasaulėlį, kuriame pati norėjau atsidurti. Galbūt todėl ir buvau įsikibusi į vienintelį mane džiuginantį dalyką. Viso gyvenimo darbas su milijonas bemiegių nakčių kol kas ir liko neįvertintas. Nusivylimas ir beribis apmaudas nemaloniai spaudė krūtinę. Sunkiai nurijau kartėlį, kuris lėtai leidosi gomuriu primenantis kiekvieną  žodį išsakytą man svetimų žmonių. Rankose toliau gniaužiau niekam tikusius popierius, kurių tikėjimas sėkme po truputi blėso mano apsikraujavusioje širdy. Trumpam užsimerkiau išpūsdama lapkričio žvarbos kupiną orą ir užsikišdama už ausies ilgą, rudų plaukų sruogą. Kada išauš mano pripažinimo valanda? Kiekvieną kartą savęs paklausdavau kokia visa to prasmė. Su kiekvienomis uždarytomis durimis į svajonę norėjosi po truputį išsikasti sau kapo duobę belaukiant paskutiniosios. Neigiami atsiliepimai apie mano aistrą gniuždydavo jau nuo vaikystės. Niekada nejutau palaikymo iš šeimos ar draugų, nes niekada tokių ir neturėjau. Kiek prisiminiau, augau vaikų globos namuose nuo kūdikystės. Ten neradau bendros kalbos su kitais vaikais, tad netrukus įnikau į knygas bei rašymą. Pirmieji besiderinantys žodžiai, sakinai, su kuriais kėliausi ir eidavau miegoti, mane nukeldavo į savo susikurtą realybę, kurioje gyvenau su savo knygų herojais - vampyrais, demonais, angelais. Jie mane kerėjo nes buvo ne paprasti mirtingieji, kurie manęs tikrai neglostė, o mistinai sutvėrimai, kurie apžavėdavo savo mistiška aura pasiglemžiant likusią gyvastį. Vaikystė vaikų namuose buvo vienas sunkiausių periodų, nes draugų neturėjau dėl savo mistinių pomėgių ir keistos elgsenos. Ne vienas ir ne du nuspręsdavo mane fiziškai pamokyti kaip reikėdavo teisingai mąstyti. Buvau ta keistoji vampyrų mergaitė. Kad ir kaip susiklostė mano gyvenimas aš nekaltinau savo biologinių tėvų, kurie mane paliko dar visai mažą, vos sužinojo, jog gimiau su įgimtą širdies yda, dėl kurios nesulauksiu net jaunystės. Guodžiau save, kad nei vieni tėvai nenori stebėti savo atžalos išėjimo anapilin, bet vis vien gimdytojų motyvai buvo per silpni bandant įtikinti ir numalšinti mano ilgametį skausmą. Troškau surasti savo mamą bei tėtį nustebindama juos savo išgyvenimu iki šios dienos, bet deja informacija nebuvo suteikta. Mano tikrieji tėvai pabijojo, kad jei juos rasiu – kaltinsiu ar nekęsiu, tad paslėpė savo buvimo informaciją po penkiais užraktais. Auginau savyje pykti jausdamasi atmesta man artimiausių asmenų, išduota ir nereikalinga. Praėjusių metų nebuvau pajėgi sugrąžinti į juos brutaliai sugrąžindama tėvus, tad nusprendusi savęs nebeskaudinti nebūtomis svajonėmis apie susitikimą galiausiai pasidaviau. Kaip tik tuo metu mano gyvenime atsirado saulės spinduėlis nušviesdamas mano niūrią padangę. Tai buvo senyva moteris, kuri mane išmokė daugiau nei tą sugebėjo padaryti tėvai ar kiti suaugusieji. Už galimybę gyventi visados būsiu dėkinga nuostabiai Mijai, kuri gruodžio 25dieną, padovanojo man gyvybiškai svarbią dovaną – naują širdį. Ji man atstojo motiną, kuri nefigūravo mano gyvenime, bet gaila, kad išgyventi galėjome tik viena mūsų. Moteris visuomet išliks mano širdyje kaip nuostabiausias bei šilčiausias prisiminimas. Kol kas dar delsiau surasti savo angelo sargo artimuosius, nes vos pagalvojus apie susitikimą pakirsdavo kojas prisiminus visus skaudžiausius atmetimus gyvenime. Taip pat neturėjau ko grąžinti mainais būdama nieku. Geradarė moteris buvo mano gelbėtoja keliomis prasmėmis. Ji man sakydavo, kad buvau kažkas ir įkvėpė rašyti bei nepasiduoti, net jei kiti kartos priešingai jau kelis metus iš eilės. Privalėjau išnaudoti mūsų bendrus gyvenimo metus keliaudama link laimės ir sėkmės. Net nesudvejojau nuspręsdama, kad vos man pasisekus įtikinti leidyklą išleisti mano pirmąjį romaną, didžiąja dalį uždirbtų pinigų atiduosiu gerosios moters šeimai kaip padėką už papildomus gyvenimo metus. Nors ir kaip norėjau tikėti, kad pinigai nepadarydavo žmogaus laimingo, bet jau daugybę kartų įsitikinau, bet be jų tu tampi tik dar viena Niujorko šiukšlė. Norint atiduoti skolą, privalėjau nepasiduoti ir nemesti savo gyvenimo pašaukimo – rašymo. Tik su juo aš galėjau neišduoti savęs ir paleisti niūrų pasaulį. Troškau iš visų turimų jėgų tapti rašytoja, nes jaučiau vidumi - tai mano pašaukimas. Man jau dvidešimt šešeris metus nusispjaut, kad mano kelyje sutikti žmonės manė, mano ir manys, kad tai tik mano vaikiškos užgaidos iš kurių nesugebėjau išaugti. „Vis dar užsiimti nesąmonių rašymu?", „Kada užaugsi ir pradėsi elgtis kaip dera tavo amžiaus merginai?", "Jeigu nesvaigtum apie vampyrus gal ir būtum normali". Visi buvo praradę viltį, kad tapsiu kažkuo didžiu, pakeičiančiu pasaulį. Niekas nebetikėjo mano sapaliojimais, kad man pasiseks apart iš dangaus mane stebinti Mija. Po truputį  supratau kodėl genijai galiausiai nusižudydavo nesulaukdami deramo įvertinimo. 

Su kiekvienu žingsniu lik namų mintys apsidengė juodu debesiu, kuris grasino liūimi. Kuo arčiau buto durų – tuo šalčiau ir liūdniau darėsi. Galiausiai iš antro karto atrakinusi durų spyną jau šildžiau namų šiluma savo suledėjusius pirštus. Mestelėjusi raktus ir popierius ant šalimais tūnančios baltos, klasikinio tipo, plonomis kojomis konsolės nusiaviau pūkuotą, pusilgę, juodą striukę ir juodus sportbačius mėlynais raišteliais. Žengusi kelis žingsnius, kritau į juodo audinio sofą nedidelėje, daiktų apkrautoje svetainėje, lyg būčiau visą dieną dirbusi be pietų pertraukos ir kavos pertraukėlių. Užverčiau galvą užsimerkdama ir įsiklausydama ar namuose buvau viena. Deja. Miegamajame girdėjau sujudimą. Net neabejojau, kad tai mano sapalonių toleravimo įsikūnijimas - kambariokė Hana. Kaip ir aš, ji tikėjosi, kad grietu metu uždirbsiu iš savo svajonės – rašymo. Ji vienintelis man artimesnis žmogus, nors buvome pažįstamos nepilnus penkis mėnesius. Prisižiūrinti, dailaus, apvalainio veido išsišokėle su blondiniškų dredų kupeta ant galvos, į kurią atsisukdavo kone kiekvienas gatve žygiuojantis vyras. Tai ji – nepakartojamoji Hana. Turėjau pripažinti, kad nuo jos akis atitraukti tikrai buvo iššūkis. Jei ne rudaakė blondinė, aš geriausiu atveju vis dar gyvenčiau po tiltu su vietiniais narkomanais liūdnoje realybėje. Taip pat neturėčiau visko, ką turėjau dabar: pastogės, maisto, rūbų, laisvės bandant įgyvendinti vienintelę svajonę. Hana manimi rūpinosi besąlygiškai, nors aš bent kol kas nieko nesugebėjau jai duoti atgal. Puikiai supratau savo naštą, tad tai buvo tik dar vienas spyris į užpakalį, kad privalėjau mirštant pelnyt leidyklų meilę ir uždirbtus pinigus pasidalinti su mano gyvybę išgelbėjusiais. Tiek moters artimieji, tiek kambariokė, tik aš laukėme mano sėkmės. Šiuo metu su kambarioke buvome tokioje padėtyje,  kai laukimas mus abi varė į lauką. Dreduotoji nusipelnė visko kas geriausia ir dar daugiau. Ji paprasta, išvaizdi, visų mėgiama mergina, o aš su emocijomis sunkiai besitvarkanti nepripažinta rašytoja, laukianti išauštant savo laimės valandos. Mes buvo absoliučiai skirtingos asmenybės, bet prilipome prie viena kitos susipažinimo dieną praėjus vos kelioms sekundėms. Keista, kad susipažinome tiesiog mieste ir mums reikėjo to paties dalyko – nakvynės Bruklyno rajone ir naujos pradžios. Susipažinimas su rudaake išgelbėjo mano gyvybę, nes buvau pakeliui į savo mirtį. Supratau tai kaip ženklą kurti ir gyventi toliau, net kai tą dieną buvau nusprendusi panaudoti kilpą viską užbaigdama. Man privalėjo pasisekti, nes per daug kartų buvo nutrauktos mano savižudiškos mintys. Šiame pasaulyje man dar tikrai buvo palikta didingesnė misija. Tikėjau tuo stipriau nei kada nors anksčiau.

//////////

FOR YOU I WAS A CHAPTER, FOR ME YOU WERE THE BOOK.