ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..21..

viršuje - ADRINAS

/////

Suraukusi antakius dairiausi pro storo stiklo langą. Tikėjausi, kad Adrianui nieko nenutiko, nes kitaip nebegalėsiu naktį ramiai užmigti viskuo bekaltindama save ir savo netinkamus pasirinkimus. Kartu su mano mintimis į šalimais esančią atikštelę įvažiavo Ford Mustangas priversdamas sulaikyti kvapą viduje. Suspurdo širdis ir prasiplėtė akys. Prilipau prie stiklo.

-Adrianas,- burbtelėjau tvirčiau įsikibusi į porankį, kai pamačiau jį išlipantį,- Izabele, Adrianas!- sušukau džiugiai ir ji iš karto šovė pro duris lankan.

Adrianui prireikė raudonplaukės pagalbos, dėl ko buvo aišku, kad sužeidimų būta. Izabelė jį apsikabinusi per liemenį nuvedė iki pat lėktuvo. Vos įlipus Adrianas prisėdo netoliese ir nustatė linksmesnį veidą lyg viskas būtų gerai. Aš vis dar bijojau pažvelgti į jo akis po to kas įvyko. Jaučiau kaltę, kad būtent per mane ir teko atsidurti šioje situacijoje. Gi rąstiniame nemelyje nugirdau, kad išvykimas į Austriją būtų apsvarstytas kaip paskutinis variantas, dėl to širdelėje kirbėjo nerimas.

Kai jau buvome pakilę apie valandą laiko susikaupiau nueiti pas dreduotają ir paprašyti atleidimo ar bent jau pasikalbėti. Sunkiai, bet pavyko praverti užuolaidas ir įkišti nosį. Ji iš karto mane pastebėjo ir nusisuko į langą. Tikrai ne stebėti debesų. Atsisėdau priešais ją ir linktelėjau pirmyn.

-Hana,- atsidusau, bet ji net nepakėlė į mane akių,- Prašau, nepyk labai stipriai. Tai padariau dėl mūsų.

-Kokio velio, Paula?!- atsisuko įnišusi, dėl ko atsilošiau kėdėje,- Kas tau davė teisę spręsti už mane ir žaisti su mano gyvenimu?- pyko gestikuliuodama.

-Suprantu, kad esi įniršusi,- trumpam užsimerkiau,- Aš pati ant savęs pykstu, kad taip pasielgiau, bet aš tau atvėriau akis.

-Ar prašiau?!- suriko,- Būčiau toliau gyvenusi su Dereku laimingą gyvenimą ir dirbusi mėgstamą darbą. O tu viską sušikai,- pyko akivaizdžiai nenorėdama manęs išgirsti.

-Pati matei, kas iš tikrųjų yra Derekas,- bandžiau vėl priminti,- Kaip tu dar gali apskritai galvoti apie bendrą likimą?

-Aš jį myliu, Paula!- išrėkė,- Myliu taip, kad pasiruošusi dėl jo padaryti bet ką. Net mirti.

-Haha, paklausyk ką tu kalbi,- atsistojau susiraukusi ir pajaučiau šalia stovinčia Izabelę.

-Duok jai laiko,- burbtelėjo pro šalį eidama ir sugriebdama mano ranką, nusivesdama pro užuolaidas tolyn.

Atsidusau įkritusi į pirmą sėdynę. Nusukau liūdnas akis pro langą į purius debesis, kuriuose dabar norėjosi pasislėpti nuo tikrovės. Nemaniau, kad Derekas susukęs galvą taip, kad sunku rasti pas Haną bent kruopelytę loginio mastymo. Akivaizdu, kad nuo tokio sutvėrimo kaip jis reikia keliaklūpščiais bėgti tolyn, o ji įsikabinusi nagais ir dar tai vadina meile. Jei jis nuoširdžiai mylėtų Haną, tai nebūtų pradėjęs susišaudymo Adriano apartamentuose, kurio metu galėjo nukentėti ir jo gyvenimo meilė. Viskas kvepėjo didele nesąmone.

-Kodėl Hana tokia akla dėl Dereko,- atsidusau pyktelėjusi.

-Nes Derekas taip pat buvo iš Adriano Toreadorų klano. Turi tą pačią charizmą ir meną suvilioti iki pamišimo,- paaiškino Izabelė lyg perskaičiusi mano mintis ir įsipatogindama priešas,- Toreadorų kerai. Klausyk, ar tik pati neapdujusi?- kilstelėjo antakiais su bandančiu išlįsti šypsniu.

-Ar eina juos panaikinti?- burbtelėjau pažvelgusi piktai į Izabelę,- Ji taip prie jo prisiklyjavusi, kad net skauda žiūrėt,- atsidusau grįžusi prie Hanos temos,- Jis tik žaidžia su ja.