ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/17/

-Ar Hana žinojo, kodėl ją palikau?- prabilau po siaubingai ilgos tylos pauzės, nepatogiai prisėdusi ant šalimais pilkos, nudėvėtos sofutės, apsikabinusi save rankomis per pečius ir nedrįsdama pažvelgti į Adrianą nugara įsirėmusį į palangę. Jis lyg neišgirdęs klausimo apdovanojo mane tyla ir galbūt tai buvo mane labiau tenkinantis atsakas.

-Į šį klausimą atsakymą galėtų pateikti Izabelė,- galiausiai prabilo, kai jau nebesitikėjau, tad iš netikėtumo įsmeigiau savas akis į vyrą priešais.

-Žinoma, jog Izabelė,- pasigirdo sarkazmo kupinas, bet ganėtinai ramus nusivylimo balsas, žvilgsnį nuleidus į nebe tokias baltas grindų plyteles,- Tai prie paaiškinimo Hanai nė trupinėlio neprisidėjai. Tikriausiai nemanai, jog buvai su tuo labiau nei susijęs,- dėsčiau mintis toliau nekeldama balso tono, lyg išsekusi nuo prieš pusvalandį užplūdusių emocijų pertekliaus,- Gyvenai savo gyvenimą toliau lyg nieko net nebūtų nutikę,- sklido monotoniškas balso tonas palatoje, kai nebebuvo jėgų kaltinimams dėl geriausios draugės, kuri merdėjo priešais mane mirties patale,- Tiesiog paprasčiausiai ištryniai mane iš jos gyvenimo, taip pat kaip ištrynei ją iš manojo,- stebėjau Hanos lovos vieną iš ratukų lyg užhipnotizuota, nes paskendau tylioje melancholijoje įlįsdama į nematomą burbulą,- Ji buvo mano geriausia draugė, gyvenimo uola ir žmogus, kuriam neturėjo nutikti viso to. Jos galvoje sukosi genialios idėjos ateičiai. Jai priklausė viso pasaulio laikas,- burbtelėjau prieš akis lyg filmuką žvelgdama į besišypsančią Haną, kuri tempėsi mane už rankos tolyn gatve,- Jai priklausė viso pasaulio laikas,- pakartojau leisdama žodžiams manyje nuskęsti ir tuomet pakėlus savas akis pagavau Adriano žvilgsnį,- Jei būtum mane palikęs ramybėje, šios situacijos net nebūtų nutikę. Atsakyk, parašu, kodėl nusprendei pasirodyti ir sugriauti mūsų gyvenimus?- paklausiau ramiai žvelgdama tiesiai į tas žydras akis, kurios kiaurai skrodė mano sielą

Nors mano ausis pasitiko tik kurtinanti tyla, mačiau Adriano akyse pasikeitusį žvilgsnį. Galimai tai buvo širdį draskanti kaltė, kurią taip troškau pamatyti, bet ją išvydusi pasijaučiau dar prasčiau. Tai tikrai neišsprendė mano problemų, neprikėlė Hanos ar nesugrąžino dukros į mano glėbį. Savo melancholiška agonija kenkiau savo ateičiai ir prisidėjau prie šalimais esančių kančios. Nebegalėjau apsimeti, jog Adrianas buvo tik kraują stingdantis monstras, kraugerys, kurio neveikė kitų išsakyti žodžiai. Tai visgi buvo asmuo, kuriam dėl kažkokių nežinomų priežasčių rūpėjau. Dar nespėjau išsiaiškinti kodėl, bet rūpėjau. Labiau nei turėčiau. Visą tai mačiau savo sugrįžtančiuose prisiminimuose, kurie nebuvo jau tokie tirštai juodi, verti žaizdų atvėrimo.

-Ar norėtumėte jog...- prabilo nardydamas žvilgsniu po mano paburkusį nuo ašarų veidelį,- Pažadėjau sugrąžinti dukrą ir šį pažadą tikrai tesėsiu. Galbūt tai bus vienintelis mano dorai atliktas veiksmas po sugrįžimo į jūsų gyvenimą, kuriame atnešiau tik skausmą bei chaosą,- sunkiau įkvėpė ir po sekundė kitos tęsė,- Noriu jums laimės ir jeigu ją surasite man atsitraukus, tuomet taip ir...

-Atsiprašau,- pertraukiau garsiau apsilaižydama suskeldėjusias lūpas,- Aš atsiprašau, Adrianai,- pakartojau net nepajusdama, jog skruostais vėl pradėjo ridentis ašaros man bekramtant lūpą iki kraujų,- Aš atsiprašau už išsakytus žodžius,- patikslinau bandydama nesusimauti išleisdama iš lūpų netinkamus skiemenis mano dabartinei ateičiai,- Jei ne tu, aš šiuo metu neturėčiau vilties vėl išvysti dukros. Aš turėčiau būti dėkinga,- pakilau nuo sofos, kai atrodė, jog pradėjo trūkti oro man pradėjus tankiau kvėpuoti,- Ir esu dėkinga. Tikrai. Tiesiog visos tos emocijos, padrikai įplaukiantys prisiminimai su Hana... Jų per daug. Neįstengiu jų sudėlioti chronologinę tvarka ir atrodo lyg jie net nepriklauso man,- įdėjau į savo kalbą ir rankų gestus bandydama kuo aiškiau išsakyti besidėliojančias mintis, bet vis dar nerasdama drąsos pažvelgti į vyrą patalpoje,- Visą tą laiką jaučiau tuštumą viduje ir tik čia pasirodžiusi supratau kas ją turėjo užpildyti. Skauda... Siaubingai skauda kai pasirodai per vėlai,- trūkčiojančiai įkvėpiau grubiau nusivalydama beriedančias skruostais ašaras,- Hana... Ji tiesiog nusipelnė gyventi. Aš jai pažadėjau, Adrianai. Pažadėjau, kad jos niekada nepaliksiu,- galiausiai prakiurau delnais paslėpdama beraudojantį veidelį,- Aš negaliu jos prarasti vos gavusi šansą į realius prisiminimus drauge,- pasikūkčiodama pratęsiau po truputį riesdamasi į kamuoliuką.