ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II..8..II

Po savaitės

Su plačia šypsena važiavau iš knygos pristatymo, kuriame sekėsi nepaprastai puikiai. Susipažinau su daugybę naujų žmonių su kuriais bus neapsakomas malonumas bendradarbiauti ateityje. Visą gyvenimą buvau engiama, niekas apart manęs netikėjo mano sėkme, dabar su didžiausiu džiaugsmu galėjau įrodyti, kad visi jie buvo neteisūs. Turėjau sąskaitą banke su daug nuliukų, krūvą rėmėjų, išsvajotąją rašytojos karjerą ir puikų gyvenimą. Gavau pripažinimą, kurio troškau nuo vaikystės. Dabar mano knygas buvo galima įsigyti bet kuriame knygyne, o kiekviena paroda neapsiėjo be manęs ir mano minčių. Atrodžiau lyg apsigyvenusi svajonėje, kurią kūriau daugiau nei dvidešimt metų. Tuomet kodėl nesijaučiau pilnai laiminga ją pavertusi realybe? Kas nedavė ramybės mano sielai? Supratau, kad pasiekusi tikslą labiausiai patiko kopti į jį? Negi svajonės varomoji galia buvo atlygis Mijai ir jos šeimai? Vos apie tai pagalvojus aplankė liūdnos mintys nukeldamos į komplikuotą praeitį. Grįžusi iš jos supratau, kad šiame gyvenimo epizode turėjau viską. Beveik viską. Trūko tik kraują kaitinančio adrenalino ir... meilės? Su ja man sekėsi prastai jau kuris laikas, bet galbūt ją rasčiau su juodaplaukiu Kevinu? Manau reikėtų suteikti šansą. Jis turinti savo keistenybių, bet savaip žavus.

Mano plati šypsena kaip man dingo, kai mintys nepasitarusios su manimi pasirinko sukti į kelią, kuriame turėjau ne už ilgo pastebėti slaptą Adriano laboratoriją, apie kurią sužinojau prieš pusantrų metų slapta sekdama Adrianą, vakarą apvertusį likimus. Važiavau sulaikiusi kvapą ir iš visų jėgų tvardžiausi nepasukusi vairo dešinėn, išsukant iš pagrindinio kelio į siaurą žvyrkelį besitikint rasti jį. Vaikiau prisiminimus kaip įstengiau spausdama pirštais vairą ir melsdama stiprybės iš aukščiau. Privalėjau išlikti ori sau ir nesikišti į svetimus santykius.

Vos pravažiavus šalutinį žvyrkelio kelią lengviau atsikvėpiau sugebėjusi nugalėti savo demonus, kurie kėsinosi į mano naują gyvenimą. Deja, bet ir vėl teko surimtėti, kai tolumoje iš laboratorijos kelio pamačiau išvažiuojant  automobilį, išsiduodant dviem automobilio švieselėms. Naktis išdavikė buvo ne mano sąjungininkė. Kirbėjo galvoje mintis: kodėl Adrianas toks neatsargus ir ką veikė savo laboratorijoje?  Kaip bebūtų, prisiminimai vis vien užgulė visu svoriu primenant džiugiuosius gyvenimo epizodus. Nesupratau savo savijautos, bet jaudulys ėmė viršų, kad net rankos drėko. Manęs nepaliko siūlomos idėjos, kad reikėjo spjauti savo įsitikinimams į veidą, nes man mirtinai reikėjo Adriano paskutiniam pokalbiui be svetimų akių. Rankos pačios nerangiai išsuko į šalikelę nusivildamos mano silpna valia. Sunkiai atsidusau nugurkdama seiles ir įsistebėdama į galinio matymo veidrodėlį. Išvažiavęs automobilis pasuko į mano kelią paspausdamas akceleratoriaus pedalą. Adrianas pastebėjęs mano automobilį sustos ar nudums į dausas? Nebuvau pasiruošusi žaisti katės ir pelės sekant iš paskos. Žvilgtelėjus pro langą įsistebėjau į pravažiuojantį mano laukiamą automobilį. Kai veiksmas vyko prieš pat  nosį pasijaučiau kaip sulėtintame filme. Mano akys momentaliai išsprogo iš nuostabos:

-Betričia?

Tai buvo tas pats prabangus automobilis, kurį mačiau prieš savaitę garaže ir savo košmaruose, tad sumaišyti negalėjau. Be to, tą išbalusį skeletą atpažinčiau visur. Nesupratau ką Sabatu naujoji lyderė Betričia veikė Adriano laboratorijoje. Ar dabar kaip beveik susituokę naudojosi bendru turtu? Vis vien ji buvo Gerardo sesuo ir nederėjo leisti naudotis laboratorijos džiaugsmais suteikiant pranašumą. Galbūt santuokos esmė buvo vampyrų suvienijimas, o Adrianas buvo tik auka šiame įteisinime, nes turėjo laboratoriją? Iš karto kirto baisi mintis, kad būtent Betričia ir buvo atsakinga už Adriano blogą savijautą jei jau turėjo prieigą prie serumų, dokumentų ir vaistų. Man pakako mano minčių įrodymų, tad sunerimusi nuspaudžiau gazo pedalą įsukdama į kelią. Tiesiu taikiniu lėkiau namo, nes įsiaudrinusios būsenos negalėjau imtis adekvačių sprendimų. Izabelė tikrai žinos ko imtis.