ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/12/

Bandžiau pagudraujant pasiklausant bent menkiausios pokalbio dalies ausį pridėjus prie užvertų, masyvių durų, žinant mano puikią klausą, bet o vaikyti, turėjau susiprasti jog nieko iš to neišspausiu kai už metalinių durų ilsėjosi kelis šimtus metų įsitaisiusi mistinė būtybė, kuri vertino privatumą. Nepatenkinusi smalsumo ir sunkiai nurijusi seilių gumulą, lėtai dėliodama kojas patraukiau link KK bunkerio. Neskubėjau grįžti į kambarį, nes mano mintyse karaliavo įvykę pokalbiai su Adrianu, tie kurių neprisiminiau. Visi jie nebuvo baugūs ar pavojingi. Priešingai. Niekada nemaliau, kad kraugerio kompanijoje pasijausiu jaukiai atiduodama savo pasitikėjimą, net kai neįtariau kas manęs dar laukė ateityje. Nors širdis ir drebėjo nuo serumo sudėties, atsidūrus visai šalia Kraugerių Kraujo būstinės įplaukė keli labai ryškūs prisiminimai, dėl ko giliai įkvėpusi supratau, jog nesigailėjau savo nuosprendžio. Prisiminimai praplaukė labai greitai, bet spėjau bent dalelę sulaikyti neleidžiant prabėgti nieko taip ir nepapasakojus. Užmerkus žalsvas akis atsidūriau prasmirdusioje patalpoje su juodomis grotomis, primenančioje kalėjimą. Apgailėtina higiena, nemalonus kvapas manęs tiek netrikdė, kiek supantys kraugeriai bei aplinkoje iškylantys pokalbio fragmentai, kuriuose girdėjau Adriano besikartojančius žodžius apie manęs sutapatinimą su Tremeriais. Vos padėjusi pirmuosius žingsnius žingsnį į būstinę tiesiu taikiniu pasukau link bibliotekos, o ten į kraugerių skyrių. Pasiėmusi vieną storiausių bei seniausių knygų apsidairiau ir įsitikinusi jog buvau viena atsisėdau ant grindų sukryžiuodama kojas. Paskendau raidėse bei sakiniuose bandydama rasti bent kokios naudingos informacijos apie Tremerius, apie kuriuos buvau skaičiusi vos vieną kartą ir kurie nepasirodė verti mano dėmesio. Apie mano ieškomą klaną buvo vos keli prirašyti puslapiai, tad nesistebėjau jog niekada jų nebuvau sutikusi. Juodos raidės ant gelsvo popieriaus teigė, kad Tremeriai kilo iš Hermių ordino kildindami save iš magų bei burtininkų. Kraugerių statusą įgavo po ilgai trukusių, pavykusių eksperimentų įgavus nemirtingumą, nors daugelis kraugerių taip ir nepriėmė jų į savo kraugerių visuomenę. Visi Tremerių nariai buvo surišti per kraują, tad pasižymėjo organizuotumu, vieningumu, bendryste. Šio klano atstovų buvo likę vos keli šimtai, nes tai eksperimentiniai vampyrai nepritapeliai, kurių pasivertime figūravo didelis mirtingumo procentas. Individualistų pasitaikydavo labai retai, nes Tremeriai neturėjo tiek būtinų išgyvenimui fizinių stipriųjų savybių kaip kiti kraugeriai. Klanas pasižymėjo traumaturgijos disciplina, kuri padėjo išnaudoti kraujo galią burimams. Taip pat dažnai pasireikšdavo ir vizijos, nusakančios netolimą ateitį.

-Vizijos,- sušnabždėjau pirštais švelniai perbraukdama per apatinę lūpą ir prisimindama kiekvieną keistą susidūrimą su traumaturgija, kuri išgelbėdavo kailį sudėtingose situacijose.

-Kas taip prikaustė tavo dėmesį?- pasigirdo klausimas žemo boso tembro balsu, kaip mat pažadindamas iš minčių priverčiant greitai užversti knygą,- Kas tave taip išgąsdino, Paula?- kreipėsi į mane privertus nerviškai ranka persibraukus per plaukus pakilti ant kojų.

-Nepastebėjau tavęs, Džeikobai,- galiausiai prabilau knygą įkišdama į lentyną, bandydama sugalvoti įtikinamą melą, bet gana greitai supratau jog su juo toli nenukeliausiu,- Turėjau laisvo laiko, tai nusprendžiau jį paskirti kraugerių nagrinėjimui.

-Ar prie šio noro prisidėjęs Adrianas?- kilstelėjo antakiu kiek žilstelėjęs, už mane visa galva aukštesnis vyras pasėdamas paniką.

-Galbūt,- silpnai šyptelėjau bandydama užgesinti atmosferą, kuri darėsi labiau nei nejauki,- Dukrytė Mija jau manęs laukia, turėčiau neužlaikyti Barboros, tad norėčiau atsiprašyti,- linktelėjau silpnai prieš pasukdama link durų.

-Loganas man kaip sūnus,- drėbtelėjo priverčiant mane trumpam sustoti,- Jis gabus mūsų bendruomenės narys su milžinišku potencialu.

-Visai kaip ir aš,- burbtelėjau, nebūdama tikra, kad mano balsas pasiekė Džeikobo ausis, ir po sekundės kitos pasukau pro duris į koridorių išgirdusi tylų Kraugerių Kraujo lyderio „Tikiuosi".