ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..22..

viršuje - HANA

/////

Po truputį pramerkiau apsunkusias akis ir skaniai nusižiovavau. Ant manęs užmestą pilką paklotuką sulanksčiau ir padėjau šalia. Atsisėdau rudoje, odinėje sofoje nužvelgdama patalpą, kurioje lankiausi tikrai pirmą kartą. Ji priminė loftą – studiją. Baltai dažytos sienos, kai kuriose vietose paderinta raudonų plytų sieną, pridavė šiaip vietai jaukumo. Nužvelgus baltas lubas ištyrinėjau industrinio stiliaus, juodo metalo šviestuvus, kurie kabojo simetriškai taisyklingi, sudarydami kvadratus. Kairėje, visai čia pat, stūksojo baltais fasadais ir tamsaus medžio stalviršio išdailinta virtuvėle, kurios akcentas – ryškiai geltonas, retro stiliaus Smeg šaldytuvas. Dirstelėjus už nugaros išvydau matinio stiklo stumdomų, berėmių durų sistemą, už kurios slėpėsi dvigulė lova su ant sienos milžiniškų, violetinių atspalvių gėlių tapetu. Drįsčiau teigti, kad esu Adriano apartamentuose, nes iš dešinės visa siena – vienas didelis langas, bet tai nerealu ir spėju, kad esu apgauta ir pristatyta pas Haną nežinia kur. Gi tikrai sapnavau, kad su blondine įsibrovėm pas Adrianą, o aš grasinau persirėžti venas. Ir dėl ko? Dėl savo absurdiškų įsitikinimų? Prunkštelėjau iš absurdiškumo. Adriano glėbys po mano isterijų atrodė labiausiai išfantazuotas, dėl ko net truputį patempiau lūpą iš apmaudo. O dar ir Derekas įsilauždamas ir bešaudydamas žaviojo apartamentuose. Gi negalėjau negauti nei vienos kulkos. Matyt dabar mano antras šansas nesusimauti. Tikrai nagus bus prikišę vampyrai su savo slaptomis galiomis. Kažkuria prasme gaila, kad visas tas adrenalinas buvo tik mano laki vaizduotė. Iš kitos pusės iškilo klausimas - kaip aš apskritai sugebėjau taip atsijungti nuo pasaulio?

Mano ausis iš karto pasiekė užvirusio vandens garsėjantis švilpimas, dėl ko, netrukus pro arką įėjo bežiovaudama dreduotoji su apdribusia sportine juoda apranga.

-Labas rytas,- šyptelėjau bandydama pradėti viską gražiai.

-Laba,- tarstelėjo užsipildama vandeniu kavą, kuri iš karto sudirgino mano uoslę,- Kavos?

-Prašyčiau,- staigiu judesiu atsistojau ir nutypenau iki baro su juodomis, metalinėmis kėdėmis,- Hana, kokį sapną sapnavau,- pasitryniau akis,- Nepatikėtum jei papasakočiau.

-Abejoju,- burbtelėjo išimdama iššokusius skrebučius.

-Man atrodo mane pasąmonė bandė įspėti,- šyptelėjau iš savo minčių,- kad nepadaryčiau kvailystės.

-Truputį per vėlai,- burbtelėjo panosėje priversdama mane suklusti,- Štai tavo kava,- tarė piktai nužvelgusi mane ir padėjusi priešais kavos puoduką, skrebutį su aviečių džemu.

-Blogai miegojai?- nesupratau, kai ji jau sukosi išeiti iš kambario,- Hana.

-Paula, nemanai, kad su savo nesąmonėm nuėjai per toli?- pyktelėjo treptelėdama koja ir svilindama piktu žvilgsniu,- Kodėl turėjai mane į visą tai įvelti?

-Tai tikriausiai nebuvo sapnas,- suburbėjau sau,- Aš viską sutvarkysiu. Pažadu.

-Mes suknistoj Austrijoj,- nervinosi įkrisdama į sofą,- ir mus užrakino šitame durname bute, kad nepabėgtume ir neišsikviestume pagalbos.

-Mums nereikia pagalbos,- paaiškinau,- Jie mus gynė nuo...- susimąsčiau kaip čia gražiau užbaigti sakinį.

-Jie mus pagrobė, Paula!- išrėkė žiūrėdama man į akis ir privesdama susigūžti,- Kaip tau nedaeina, jie nėra tavo draugai.

-O jau Derekas tai draugas?- pyktelėjau jau ir aš,- Tavo bernas bandė mus nušauti!

-Jis atėjo mūsų išgelbėti nuo tų parazitų, kurie mus užsienyje parduos kaip lengvo elgesio merginas!