Automobilyje radusi kelis skuduriukus nusivaliau veidą bei kūną bent kiek atsigaivindama. Jaučiausi geriau primindama paprastą mirtingąjį, o ne asmenį, ką tik pabėgusį iš antrojo pasaulinio. Įsitaisiusi kėdėje akis įbedžiau į vairuotoją, jo veidą, lūpas, išraiškingas akis, ryškią žandikaulio liniją, rudus plaukus. Keliavau žvilgsniu nurenginėdama vyrą vos keliasdešimt centimetrų atstumu. Net neabejoju, kad jis mėgavosi mano skendimu jo vandenyne, nes silpnas šypsnys pasirodė ir jo veide. Ir kaip jis sugebėdavo mane išvaryti iš proto vien savo būvimu šalia? Nepajaučiau, kaip po kelių minučių Adriano tyrinėjimo užmigau pačioje nepatogiausioje padėtyje.
Vyrui išjungus automobilio variklį pajutau sujudimą, nuo kurio silpnai prasimerkiau apsidarydama. Pasitrynusi ranka suskaudusį sprandą gardžiai nusižiovavau ir pradariusi dureles lėtai išlipau. Kiek prisimerkusi apsidairiau ištyrinėdama kiekvieną kampą. Buvome dangoraižių požeminiame garaže pilname vienas už kitą prabangesnių automobilių. Galiausiai mano akys pasiliko prie žydraakio, kuris pradaręs duris manęs laukė užeinančios pirmos. Silpnai šyptelėjusi nežymiai linktelėjau įeidama į vidų.
-Kur mes?- klustelėjau ir iš kart pastebėjau vyro akyse šiokią tokią įtampėlę.
Jis man taip ir neatsakęs į klausimą vedėsi koridoriais tolyn kiek paspartindamas žingsnį, nepaaiškindamas savo keistos elgsenos. Teko pripažinti, kad kaip prabangiam dangoraižiui, buvo keista matyti tokį neįprastą įėjimą. Po kelių minučių lipimo galiausiai prasidarė durys, pro kurias įkišus galvą atsidūriau modernaus dizaino bute, kuris iš karto užgniaužė kvapą. Giliai įkvėpusi pirmiausia nubėgau iki milžiniško lango, pro kurį mačiau neišpasakytai nuostabią panoramą, kuri net privertė išsižioti iš netikėtumo. Būtų palaima kiekvieną rytą prie šio lango gerti kavą ir sukirsti šiltą kruasaną. Reikėtų rimtai apmąstyti apartamentų įsigijimą šiame pastate, nes tikrai uždirbau pakankamai. Su milžiniška šypsena veide apžvelgiau šviesų butą ir galiausiai, pajutusi skausmą kojose prisėdau ant komfortabilios sofos, kurioje tiesiog paskendau. Išsišiepiau delnais perbraukdama per jos odinį paviršių. Neįsivaizdavau ar šie apartamentai galėjo mane dar kažkuo nustebinti apskritai nuimdami žandikaulį. Mano galvoje skambėjo tik klausimas, kokiu tikslu mes su žydraakiu čia pasirodėme.
Apsidairiau ieškodama dingusio vyro. Užvertusi linksmai galvą nužvelgiau sumišusį žydraakį, kuris, nors ir buvo kiek suluošintas, bėgiojo po patalpas lyg išprotėjęs, kažko nerasdamas. Vyras kraustė kiekvieną lentyną, ir nusivylęs paieškomis vis pykdavo ant savęs kažką panosėje suburbuliuodamas. Galbūt baigėsi alkoholio atsargos? Šyptelėjau iš savo šmaikštumo. Ant vyriškio per kūdo kūno kostiumas atrodė ryškiai per didelis, o dulkių ir purvo sluoksnis mušė rekordus pasimatymo sferoje. O raudona purvo dėmė ant marškinių apskritai buvo pasityčiojimas. Galbūt derėtų apsilankyti parduotuvėje ar bent jau nunešti kostiumą į valyklą? Aišku, palindimas po dušu, tikrai nepakenktų, nes plaukai buvo sulipę ir aplipę kažkokiomis dulkėmis, o apie kūno kvapą net nebuvo kalbos. Jei norėjo sužavėti panelę, reikėjo pasistengti labiau nei atsivesti į prašmatnų butą, kuris abejojau, kad galėjo būti jo. Kažkodėl lengvai svaigo galva, tad kiek susiraukusi padėjau ją ant sofos atlošo.
-Ko ieškai, širduk?- klustelėjau su šypsena veide, kuri su kiekviena minute vis menko.
-Kas aš?- paklausė vyras tarp intensyvių ieškojimų savo žemu balsu, kuris, tikriausiai, buvo vienintelė priežastis kodėl apskritai pasirodžiau šiuose apartamentuose.
-Pamiršai savo vardą?- sukrizenau.
-Kas aš?- pakartojo klausimą.
-Kas čia per kvailas žaidimas?- nesupratau šyptelėjusi ir kiek kilstelėjusi antakius,- Geriau prisėsk šalia.
YOU ARE READING
ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)
VampireAš Paula, dvidešimt šešerių metų nepripažinta romanų apie mistiką bei vampyrus rašytoja. Nuo mažumės jaučiau širdimi, kad tai man skirta, nes tai buvo vienintėlis dalykas, kuris džiugino vaikų namuose ir suteikė prasmę ateičiai. Keistuole buvau išva...
