ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

..25..

viršuje  - ADRIANAS

/////

Su Hana išvargusios po ilgos ir turiningos dienos apsikabinusios kritome į lovą. Jaučiau jos buvimą šalia, kurio buvau beprotiškai išsiilgusi. Mėgavausi akimirka, tad Hanos glėbyje ir užsnūdome. Išmiegojome visą naktį, be menkiausių prabudimų. Atsibudome nuo skardaus Izabelės klyksmo, kad liko valanda iki skrydžio. Pabudome it nuplikytos.

-Kas skerdžia Izabelę?- burbtelėjau pasitrynusi akis.

-Ne aš ir ne tu, tad lieka tik Adrianas,- šyptelėjo Hana susirinkdama drabužius,- Čiur pirma į vonią,- šyptelėjo prasmukdama pro duris.

-Ei,- susiraukiau išsišiepusi ir atsidususi kritau atgal į minkštus patalus.

Negalėjau nustori šypsotis nuo dreduotosios puikios nuotaikos. Ar tai reiškia, kad pas mane sugrįžo geriausia draugė? Apsipatenkinusi trumpam užmerkiau akis ir net sugebėjau susapnuoti bent du sapnus per penkiolika minučių. Staigia, prasibudinus nuo neritmingo širdies tuksenimo, šyptelėjau:

-Adrianai.

-Mane sapnuojate, panele Fost?- mano ausis pasiekė seksualiai prikimęs Adriano balsas.

-Jus girdžiu iš kilometro, pone Adrianai,- išsišiepiau pakilusi ir prasimerkusi pamatydama į mane žvelgiančias dvi žydras akis. Ar jis stebėjo mane miegančią?- Iš kur šis seksualus prikimimas?

-Iš motinos gamtos,- nusijuokė parodydamas savo tobulus dantis,- Laikas ruoštis, nes kylame už pusvalandžio.

Pasišalinus Adrianui niekaip negalėjau paslėpti šypsenos. Sušilau iš vidaus, nes jaučiausi laiminga. Nesijautė absoliučiai jokios įtampos dėl vyraujančios nekokios padėties dėl Sabatu sektos. Beveik galėjau pasijusti pilnavertė šios kompanijos narė. Apsilaižydama lūpas išstriksėjau linksma iš lovos nuskubėdama vonion. Palindusi po dušu jaučiausi puikiai, nes vakar taip ir praleidau šį malonumą. Nusisausinusi kūną ir išsidžiovinusi plaukus, šokau į juodas, aptemtas kelnes, ryškiai geltoną megztinį ir juodą maikutę. Ta proga net pasidariau dieninį makiažą, kuris paslėpė mano patamsėjusius ratilus aplink akis. Nužvelgusi save veidrodyje šyptelėjusi išskubėjau pro duris. Šiandiena bus nuostabi diena.

Visa kariauna jau buvo pasiruošusi ir laukė tik manęs. Šyptelėjusi pasiėmiau odinę, mėlyną kuprinę ir pasakiusi iki apartamentams, palikau juos pasistriksėdama link kovingos ateities.

Teko pavažiuoti iki mūsų laukiančio to paties lėktuvo, kuris mus ir atskraidino. Įsipatoginau antrame kambarėlyje, prie lango, iš dešinės. Žvelgiau pro langą negalėdama nulaikyti šypsenos. Atostogos Austrijoje buvo neįtikėtinai nuostabios. Džiaugiausi kiekviena akimirka, nes žinojau, kad tai vis vien pasibaigs.

Kai jau buvo galima vaikščioti po lėktuvą, atsisegiau diržą ir nukeliavau iki pirmojo kambarėlio, kuriame sėdėjo Adrianas su Izabele. Jau žiojausi kažką sakyti, bet mane pertraukė Izabelės balselis:

-Pakviesk Haną.

-Supratau, šeimininke,- nusijuokiau ir pradingau už užuolaidų.

-Hana, kaip laikaisi?- tariau įžengusi į jos kambarėlį,- Tave kviečia Izabelė.

-Dėl ko?- klustelėjo Hana.

-Eime ir sužinosim,- šyptelėjau pagriebusi už draugės rankos ir vesdamasi pro ryškiai raudonas užuolaidas.

-Štai ir mes,- šyptelėjau įėjusi ir kritusi į sėdynę, priešais Adrianą.

-Tuomet man liko ši,- tarstelėjo Hana prisėdusi priešais Izabelę ir jai nusišypsojusi.