ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/28/

PAULA. Čia ir dabar.

Tyla. Mirtina tyla. Nei vieno nepageidaujamo garselio pasiekiančio mano klausą. Smilkiniai vieninteliai mušė nenuoseklų ritmą primindami jog vis dar egzistavau savo kūne. Nejučia mintyse pradėjau skaičiuoti sekundes bandydama tuo pačiu sulėtinti trūkčiojančius įkvėpimus. Atrodė jog laikas sustojo ir skriejo neapsakomai greitai tuo pačiu metu. Buvo taip gera nebeegzistuoti prieš keletą minučių vykusio karo viduryje, jog net susimąsčiau ar nemiriau pati sielai atsiskyrus nuo kūno. Kol buvau stipriai užvėrusi savo akis, o delnais užsidengusi ausis, gyvenau kitoje realybėje. Ten, kur turėjau pakankamai ištęstą laiko tarpą pasimėgaujant tylos momentu. Niekur nebėgau. Apie nieką negalvojau. Mano mintyse buvo tuštuma. Lengvumas. Ramybė. Nei vienos problemos apart... 

Pajaučiau stingdantį šiurpą perbėgantį per visą kūną, pakeliant plaukelius piestu. Nenorėjau prasimerkti suteikiant netenkinančiai realybei egzistencinį kūną. Nebuvau pasirengusi Adriano egzekucijai vis dėlto išskriejus sidabrinei kulkai. Gi tai taip pat reiškė graudžias pasekmes man pačiai, už nepaklusnumą, žaidžiant priešininkų komandoje. Patapsiu sekanti auka surakinta tomis pačiomis kraugerių krauju suteptomis grandinėmis. KK organizacija tik taip ir temokėdavo tvarkytis su jiems nepaklūstančiais. Skriejo mano ramybės minutės nebyliame prašyme į laiką. Visas šis košmaras įgaus galią vos man pramerkus akis. Ar aš tikrai norėjau sugrįžti į tą pačią realybę tęsiant gyvenimą veiksmų atoveiksmyje? Toje realybėje vis dar buvo mano dukrelė, tad stosiu į akistatą dar kartą. Dėl jos. Dėl savęs.

Giliai įkvėpusi sulaikiau orą savyje porą sekundžių ir tuomet buvau pasiruošusi tam kas manęs laukė. Bent jau taip save įtikinau. Vos prasimerkus trūkčiojančiai iškvėpiau akimis bandydama apdoroti vaizdinį. Kelis kartus sumirksėjau suraukdama antakius, lyg tai padėtų išryškinti priešais mane vykstantį... veiksmą? Žvelgiau į stipriai susiraukusį bei užsimerkusį Loganą, kuris atrodė sustingęs šauksme. Jis net negalėjo pažvelgti į savo nuspaustą ginklą priešais. Visgi pajaučiau neapsakomą gailestį šiam vyrui suvokiant kaltės mastą, kuris suės jį gyvą ateityje. Pražudė savo sveiką protą leidęs įlįsti į galvą pačiam šėtonui. Nardžiau po savo buvusio sužadėtinio veido lopinėlius iki kol nuo jo peties priėjau prie pačio Džeikobo, kuris buvo uždėjęs toje vietoje savo plaštaką. Ta bjauriai pikdžiugiška išraiška užsirietusiose lūpose, besidžiaugianti rezultatu. Tos ledinės stiklo akys, kurios taip greitai patapo nebemielos. Kiekviena raukšlelė KK lyderio veide kėlė šlykštulį, suprantant jog tai buvo tas pats asmuo, kuris dar visai neseniai žadėjo man, dukrelei bei Loganui šviesią ateitį. Aš juo tikėjau. Mes juo tikėjome ir jis pasiglemžė mūsų sielas, turėdamas kitų planų.

Užstrigus nostalgijoje galiausiai mano klausą pasiekė keli dažni įkvėpimai, dėl kurių suklusau lėtai patraukdama delnus nuo savo ausų. Vis dar akimis bėgiojau tarp priešais mane sustingusių vyrų, kurių net krūtinės nesikilnojo. Jie atrodė vis dar tokios pat ledo skulptūros kaip prieš keletas sekundžių. Lyg įkalinti sulėtinto filmo kadre išklausius visatai mano maldas. Ir tik tuo momentu man kilo papildomi klausimai. Akimis lėtai keliavau Logano sustingusia ore ranka iki vis dar nuspausto ginklo ir tuomet skridau oru. Ir kaip keista buvo išvysti skriejančią kulką realiu laiku. Per lėtai Džeikobo naudai ir kiek per greitai – Adriano. Vaizdas be abejo liejosi, tad kelis kartus sumirksėjusi persibraukiau akis savo pirštais vėl įbedusi žvilgsnį priešais mane. Girdimas tankus kvėpavimas sklido iš to, kuris šiuo metu turėjo būti su sidabrine kulka galvoje. Visgi begalinis nuovargis pasiglemžė mano sveiką protą, tad bedrebančios kojos atsisakė bendradarbiauti. Netrukus mano kelėnai pasitiko šaltą grindinį, plaštakoms atkeliaujant į pagalbą dėl stabilumo ir iš inercijos nuleidus galvą. Stipriai užsimerkiau lyg bandydama nepamesti paskutinio matyto vaizdinio ir jį pakartoti dar kartą mintyse.