ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

/19/

-Kas čia vyksta, Paula?- tyliai pasiteiravo Loganas akimis nulydėjęs Adrianą už apleistų, surūdijusių garažų kampo ir įsitvėręs į priekines sėdynes greitai prisitraukė arčiau manęs,- Ką mes čia veikiame?

-Atvykome į Nosferatų buveinę,- šyptelėdama leptelėjau informacijos, tikėdamasi, jog greitu metu nesugrįšime prie paskutiniųjų įvykių aptarimo,- Jie pasirodo, nėra jau visai beprasmiai kraugerių pasaulyje kaip manėme. Linkę padėti,- nerviškai šyptelėjau greitai žvilgtelėdama link Logano, kuris kone kvėpavo man į nugarą keldamas įtampą, dėl kurios nenorėjau nustoti nepertraukiamai taukšti iki kol į automobilį nesugrįš Adrianas,- Nosferatai dalinasi per daugelį metų sukaupta informacija su kitais kraugerių klanais,- tęsiau nebūdama tikra, kaip mano ypač žmogiškasis sužadėtinis reaguotų sužinojęs, jog mūsų dukros paieškoms pasitelkiau visą kraugerių bendruomenę,- Žinoma, informacija dažniausiai pateikiama už siūlomą atlygį ir jeigu jis...

-Ne Sabatu sekta man dabar galvoje, tiesą pasakius,- įsiterpė atodūsiu į mano monologą pakėlęs kels decibelus balse,- Paula, ar tai tiesa?- susirūpino man trumpam užsimerkus ir net užlaikius orą savyje,- Ar ta perbalusi Bruha kalbėjo tiesą?- patikslino su širdgėla balse, man greitai atsisukus į antakius suraukusį jį,- Mija... Adriano?- vis nepaliko klausimo apsilaižydamas lūpas ir tikėdamasi išgirsti greitą, komfortišką neiginį, kurio pasiūlyti negalėjau,- Mėšlas, Adrianas net galimai suknistas tėvas,- pasigirdo tankus kvėpavimas, bandant viską sulaikyti savyje, nors panika ir ėmė viršų,- Kas čia suknistai vyksta?

-Loganai, aš neži...- nutilau beveik išsigąsdama vyro ant galinės sėdynės veiksmų, nes nebuvau tikra ko jis žadėjo imtis man vis dar būnant su Adriano švarku ant pečių,- Kol kas neturiu atsakymų,- bubtelėjau atsisegdama saugos diržą ir drįsdama pažvelgti Loganui į akis pagavau jo besiblaškančią ore ranką savosiomis,- Loganai, prašau, pažvelk į mane,- tarstelėjau savo dešiniąją ranką priglausdama prie mylimo vyro skruosto,- Loganai, mielasis,- silpnai susiraukiau galiausiai sugaudama tą besiblaškantį sielvarto žvilgsnį,- Mija yra tavo dukra, nes ja rūpinaisi, gynei nuo pat mažumės. Tu esi jos mylimas tėvelis ir visuomet būsi,- apsilaižiau lūpas kelis kartus silpnai linktelėdama, pajusdama betvinksintį vandenyną akyse,- Ji tave dievina ir be galo myli, prisimeni?

-Gi tai nėra reali galimybė, tiesa?- silpnai nusijuokė akims bėgiojant po automobilio lubas, dėliodamas neiginius galvoje, kuriuose tikėjosi rasti atsakymus,- To tiesiog negali nutikti, nes tu nesi...- nesuprato mano motyvų ir jo visai dėl to nekaltinau, nes ir pati turėjau dar daugiau,- Jis gi suknistas kraugerys, kurs kadaise buvo mano...- vėl nutrūko balsas bekratant galvą ir galiausiai atsidusęs momentaliai susiraukė,- Mija negali būti Adriano,- tvirtai pareiškė besiblaškydamas automobilio galinėje sėdynėje, nerasdamas sau vietos,- Gi būčiau tai pastebėjęs bėgant laikui, tiesa?- nejaukiai nusijuokė momentaliai surimtėdamas,- Mėšlas. Jų akys identiškos,- pyktelėjo susiimdamas už galvos ir kelis kartus tankiau įkvėpė atsitiesdamas,- Negi visą tą laiką rūpinausi... Adriano dukra? Jis gi buvo mano patėvis... Mano kraugerys tėvas. Mėšlas,- pyktelėdamas persibraukė per veidą ranka užsimerkdamas ir du pirštus palikdamas prie nosies kuprelės,- Suknistas Adrianas. Pasirodė taip pat gretai kaip ir pradingo prieš daugelį metų.

-Suprantu, jog šiuo metu tavo galvoje labai daug klausimų bei spekuliacijų ir sunku apskritai suprasti mano veiksmus ar...

-Tai neįmanoma suprasti, Paula. Tai tiesiog...- kratė galvą į šonus suraukdamas antakius, galvoje intensyviai besisukant gyvenimo įvykiams nuo pat gimimo,- Net jeigu trumpam atidėtume į šoną visą tą informaciją dėl... tėvystės. Tavo noras laisva valia keliauti paskui kraugerį?- lyg nusikratė parodydamas, jog net vampyro būvimas ant lūpų kėlė milžinišką diskomfortą, pyktį ir agoniją,- Aš to tikrai nesuprantu, nors ir kaip bandau tam suteikti logiškos prasmės. To fakto jog jis kraugerys, turėtų būti pakankamai, jog bėgtum neatsigręždama į priešingą pusę. Vietoje to, tu kone persikraustai gyventi pas jį palikdama namus? Tuos, kuriuose laukiau sugrįžtančios kone pamesdamas galvą iš nevilties?- įtraukė ir rankų gestus, bandydamas perteikti visą niūrią atmosferą su kuria gyveno visą tą laiką paliktas tamsoje,- Atleisk, Paula, bet aš nesuprantu. Ir nesuprasiu, nes čia akivaizdžiai yra daugiau informacijos, kuria nenorima pasidalinti. Tu manimi, dėl nežinomų priežasčių, nebepasitiki. Su tuo be abejonės susijęs... jis,- nusviro pakeleivio pečiai lyg užgulus nematomai naštai,- Mano galvoje labai daug minčių. Nebežinau kas tikra, o kas ne.